@ jonavoszinios.lt

Jonavietis studentas Žilvinas Galimovas vasarą praleido ne ilsėdamasis, tačiau dirbdamas – jaunas vaikinas įsidarbino prekybos centre „Maxima“ Plento gatvėje.

„Jonavos žinių“ skaitytojams – kasininku-pardavėju dirbusio jonaviečio įspūdžiai.

***

Sulig nepastebimai prabėgusia vasara taip pat nepastebimai baigėsi ir mano darbas kasininku-pardavėju (konsultantu-asistentu savitarnos skyriuje) prekybos centre "Maxima".

Šiek tiek - apie darbą, pirkėjus, sukauptą patirtį, atlyginimą ir puikų bendradarbių kolektyvą.

"Būna ir blogesnių darbų," - šitą frazę nekart kartojau, kai manęs paklausdavo, kaip sekasi dirbti PC „Maxima“.

Sulaukiau labai daug įvairių reakcijų iš įvairių pažįstamų: vieni buvo pozityvūs, kalbėjo apie gerą praktiką, darbą vasarai, ką ir aš ne kartą ir akcentuodavau. Tiesa, buvo ir kelios neadekvačios reakcijos, kai buvo gėda ir už tą žmogų, ir man pačiam, nes tai pasakydavo taip garsiai, kad visa parduotuvė girdėdavo.

 

Nu ir ką? Taip, dirbau „Maxima“. Ar dėl to man turėtų būti gėda? Nė kiek. Aš esu išmokytas vertinti visus darbus, nes kiekvienas darbas yra svarbus ir reikšmingas.

Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be kasininkų parduotuvėje? Ne. Arba kaip atrodytų mūsų gatvės be valytojų, keliai - be kelininkų, konteineriai - be šiukšlių surinkėjų ir panašiai. O kiek patyčių ir paniekos kartais sulaukia tokių specialybių žmonės...

Apie pirkėjus. Yra dalis pirkėjų, kurie apsipirkti ateidavo bene kasdien. Visada pasisveikina, atsisveikina, kartais šnektelėdavom, ir net susitikus mieste - atsimena ir pasisveikina.

Yra labai daug malonių, puikių žmonių, dėl kurių norisi stengtis dar labiau. Pavyzdžiui, vienas iš tokių kasoje paliko DVD kompaktinę plokštelę.

Kaip tik kitą dieną man nereikėjo į darbą, tad aš palikau tą plokštelę su užrašu ir situacijos paaiškinimu kolegei, dirbančiai kitoje pamainoje, kas čia ir kodėl tas DVD guli pas mus stalčiuje.

Taip pat pridėjau prašymą, kad jeigu tas pirkėjas per jos darbo dienas nepasirodys ir nepasiges tos prekės, aš pats grįžęs po laisvų dienų jam jį atiduosiu, nes puikiai žinau, kas yra tas žmogus, palikęs DVD kompaktinę plokštelę. Pirkėjo reakcija - puiki!

Tai buvo labai nuoširdi padėka ir geros emocijos užtaisas visai likusiai darbo dienai.

Tačiau ne veltui sakoma, kad visi skirtingi. Tai čia gal ir sustosiu. Kartais būdavo taip, kad nesupranti, ar čia žmogus, ar - iš urvo paleistas plėšrūnas, neturintis nei moralės, nei padorumo, nei pagarbos, o orumas, visų pirma prieš save patį, net neegzistuoja. Tad apie tokias nemalonias ir absoliučiai nesuvokiamas situacijas aš geriau net nekalbėsiu - tai viena sunkiausių tokio darbo dalių.

 

Padirbęs PC "Maxima" sukaupiau ir tam tikros patirties, ateityje padėsiančios apsipirkti. Nuo šiol visai kitaip eisiu į parduotuvę.

Turiu pripažinti, kad apsiperkant reiktų labai atsargiai ir atidžiai peržvelgti kainas, kada nuolaida su kortele, kada - be kortelės, ar nuolaidos laikotarpis nepasibaigęs, ar ji įmušta kasoje, geriausia - vietoje prekę susitikrinti su kodu pačioje salėje, šalia tos prekės.

Taip pat visai kitaip žiūrėsiu į kasininkus, nes pats žinau, koks tai yra darbas ir ką kartais jiems tenka iškęsti.

Būna, jog galvojam: ko kasininkas sėdi susiraukęs ir mus piktai aptarnauja, bet mes gi nežinom ir net nesusimąstom apie tai, kad gal kaip tik visai neseniai buvo toks pirkėjas, kuris kasininką pasiuntė į vieną tolimą vietą.

Ir dar. "Klientas visada teisus" yra pati didžiausia kada nors žmonijos sugalvota nesąmonė: juokingiausia, kai tau pirkėjas aiškina, kad yra vienaip, nors tu puikiai žinai, kad yra kitaip, bet jis nesileidžia į kalbas nes gi "klientas visada teisus". Tada tau tenka viską mesti ir lėkti jam įrodyti, kad jis - neteisus.

Reikia pabrėžti dar ir tai, kad kasininkai yra bene vieninteliai asmenys parduotuvėje (kartu su mėsos, salotų, sūrių ir konditerijos skyriaus darbuotojais), kurie tiesiogiai bendrauja su žmonėmis, tad už visų kitų padarytas klaidas, nepabaigtus darbus kenčia ir visą moralinį smurtą patiria būtent jie. Net jeigu tai ir neadresuota jiems, viską vis tiek „sugeria“ kasininkai.

Atlyginimu irgi skųstis negaliu. Žinojau, kokį atlyginimą gausiu, ateidamas dirbti, ir man to užtenka. Turėjau tikslą, ką noriu įsigyti, ir tam man užteko jau pirmosios algos. Taip pat galėjau dirbti savo gimtojoje Jonavoje, suderinant darbą su tinklinio darbais vietoje.

Man tik gaila kitų mano kolegių kasininkių, kurios iš tiesų už tokį mažą atlygį dirba labai sunkų ir atsakingą darbą, jų atsakomybėje – ir pinigai. Ir taip - po 10-12 valandų, keturias dienas iš eilės.

Papildomai kenčiant įvairias nemalonias situacijas, puolimus ir net agresiją.

Kita vertus, kraupūs Lietuvos darbo užmokesčiai palyginus su prekių ir paslaugų kainomis yra visos Lietuvos bėda, ne tik kasininkių ar kitų specialybių žmonių.

Nepaisant visko, kas blogai, labiausiai aš džiaugiuosi kolektyvu. Fantastiški žmonės! Taip, ne visi – netrūko ir intrigantų. Tačiau didžioji dauguma - nuostabūs, paprasti, malonūs ir, svarbiausia, žmogiški žmonės.

Per tuos du mėnesius susibičiuliavom, ir būtent dėl žmonių gaila išeiti iš PC „Maxima“ - nuo kasininkių iki salės darbuotojų, vadybos, mėsininkų, tiesioginių viršininkių. Nė kiek nesigailiu, kad gyvenimo vingiai šią vasarą mane dirbi atvedė būtent į PC „Maxima“.

Aš esu visiems jiems ir visoms joms už viską dėkingas! Už pagalbą, už malonias, gražias ir linksmas akimirkas. Už paprastą, bet mūsų visų gyvenime taip trūkstamą ir reikalingą žmogiškumą.

***

Šiandien - paskutinė mano darbo diena. Didelės nostalgijos ir liūdesio tikrai nebus, bet atminty visada bus ką prisiminti.

 

Visus nuotykius, pokštus, klaidas, sėkmingas akimirkas, malonius pirkėjus ir puikius bendradarbius. Tariu visiems kaip parašyta mūsų prekybos centro nuolaidų kortelėje - "AČIŪ"!

Šis darbas - tikrai naudinga patirtis ateičiai. Galbūt kai kam tai bus keista, bet visa tai pravers netgi politikoje. Taip, taip, jums nepasigirdo - netgi politikoje.