@ jonavoszinios.lt

Per visą ilgą ir įvairių išbandymų Lietuvai suteikusią istoriją buvo visko: nežinia, kaip su tam tikrais išbandymais, sunkumais ir ekonominėmis, geopolitinėmis ar bet kokiomis kitomis problemomis tuomet tvarkėsi mūsų protėviai, tačiau natūralu, kad nepaisant praeities reikia žvelgti į ateitį, kad ta garbinga ir solidi, šimtmečius kurta Lietuvos valstybė nesunyktų kažkokiose negandose.

Deja, tačiau prognozės labai negeros. Vis daugiau jaunimo palieka savo gimtąjį kraštą ne tik dėl to, nes nori įgyti išsilavinimą užsienyje, tarkim, sportinėje srityje, kurioje Lietuva tūno net ne sovietmetyje, bet ir dėl to, kad nori pabėgti iš Tėvynės ir kurti gyvenimą svetur. Ir nors tiesos yra tame, jog priežastis – menkas gerbūvis, sunkios pragyvenimo sąlygos ar kitos ekonominės priežastys, tačiau tai – ne pagrindinė priežastis.

Viena didžiausių Lietuvos problemų – įsišaknijęs sovietinis palikimas. Vis dar visuomenėje egzistuojantis komunistinis mentalitetas stumia lauk laisvoje Lietuvoje gimusius ir augusius jaunus piliečius, matančius, kaip laisvė tėra inscenizuojama. Žinoma, tai nėra daroma teisinėmis priemonėmis, situacija nėra tokia prasta, kokia ji yra toje pačioje perversmo kamuojamoje Turkijoje ar didžiausiame (bent jau taip panašu) siaube Rusijoje.

Tačiau ne viską lemia tik teisė ir tik rašytis žodis. Labai svarbu suvokti, kad daugumoje gyvenimo sričių žaidžia asmenybės, žmonių mentalitetas ir visko, kas aplink, suvokimas. Problema, jog viduriniojo amžiaus kartoje, kuri šiuo metu yra dominuojanti įvairiose gyvenimo srityse – politikoje, valstybės tarnyboje, organizacijose, religinėse bendruomenėse ir panašiai, – yra išlikęs komunistinis mentalitetas, pasireiškiantis jų veiksmuose.

Jeigu tu esi kažkieno dalis ir kažkam atstovauji, pamiršk savo asmenybę: turi lankstytis, sutikti su viskuo, ką, sakykim, daro, sako „aukštesnysis“, ar tai būtų kokios nors organizacijos pirmininkas, ar tai viršininkas darbe ir panašiai. Tu negali turėti savo nuomonės, panašu, kad ir kritika išvis jau yra smerktinas nepagarbos ženklas, o, galų gale, po visko lieki išdavikas.

Panašu, kad neretai ir valstybės tarnyboje visi visur visus kiša, kad tik užpildytų vietas, sukuria vienas kitam šiltą vietelę ir anei krust. O jaunas žmogus ateina į visą jau užsuktą konvejerį, kurio pažaboti beveik neįmanoma, nes tu esi vienas. Visiškai vienas. O jaunas žmogus yra tas, kuris į visą pasaulį žiūri kitaip, jam reikia proveržio, jam reikia rezultatų, jis nebijo rizikuoti ir ryžtingai siekia tikslų, o mes jam uždedam pančius, antrankius, pasakom, ką ir kaip reikia daryti, o nukrypimai negalimi. Žinoma, ir tai tik žemiausioje grandyje, nes iki aukščiausios reikia sulaukti amžiaus ir įvertinimo, už puikų linksėjimą galvą, o diplomatiškiau, kaip tai įvardijama, – „ištikimybę“.

Dabar visur reikia darbo stažų, kosminių kompetencijų – tai čia apie darbą. Kaip ateiti jaunam žmogui su išsilavinimu (na, čia jau irgi atskira tema, kiek tas mūsų išsilavinimas yra išsilavinimas), su puikiomis mintimis ir idėjomis, su noru, užsidegimu kažką padaryti? Kaip ateiti jaunam žmogui ir keisti Lietuvą, kai atsimuši į sieną? Kalbant apie visokias organizacijas, svarbios tampa ne pačios idėjos, o kiek kas tave pažįsta, prisimena ar kaip tau pavyko kokią gaują susiburti (arba su kuo daugiau išgėrei). Jeigu padarei viską teisingai, kažką laimėsi, kažkur papulsi, kažkas tau pavyks. Jei nepadarei „namų darbų“, tavo bėdos.

Užbėgdamas įvykiams už akių, noriu pasakyti, kad tikrai ne visur taip yra ir tikrai ne visur vyrauja tokia tragiška situacija. Tačiau, deja, reikia pripažinti, kad po 26-erių metų nepriklausomos Lietuvos penkiasdešimties metų okupacija vis dar stipresnė ir komunistinis mentalitetas vis dar vyrauja.

Visas šis komunistinis mentalitetas ir jo sukeliami mano anksčiau išvardinti padariniai yra viena didžiausių ir visgi galbūt pati didžiausia problema, dėl ko jauni, gabūs ir Lietuvos ateitį galintys kurti jaunuoliai visgi pasirenka emigranto kelią ir mato savo ateitį svetur arba galimybę kurti ateitį kitai valstybei, kitai bendruomenei. Jie išvažiuoja po 12 klasių, baigę mokyklą, išvažiuoja studijuoti ir neretai negrįžta. Negrįžta, nes ten, kad ir svetimas tas kraštas, visgi geresnis. Geresnis ne ekonomine, o kultūrine prasme. Žmonių vidumi ir mąstymo skaidrumu.

Žinoma, sakysite, kad visur visokių yra, bet pas mus tai norma. Ir kad ir kiek vienas ant kito Petras ir Antanas šūkautų, kad anas daro viena, o kitas – kita, abu nusigręžę elgiasi lygiai taip pat, kaip teigia darąs kitas. Ir tai yra norma – norma vadovautis komunistinio mentalitetu. Ir tai veda mus į pražūtį.

Pastaruoju metu pastebiu aiškią tendenciją, kad žmonės yra labai aktyvūs socialinių tinklų naudotojai, oho, kaip jie ten pliekia visus iš eilės, reiškia nepasitenkinimą, kad reikia kažką keisti, kad blogai yra vienas ar kitas dalykas – tuo viskas ir pasibaigia. Kitą dieną nueina į darbą ir net neprasižioję dirba toliau. Jaunimas ir tas pasidievagoję, kad viskas blogai, nieko nedaro ir atseit gyvena toliau.

Neduok Dieve, tu kam nors ką nors pasakysi, išreikši savo nuomonę, nepasitenkinimą ar kovosi su tuo, kas tau nepatinka. Visų pirma, retai kada būsi apsuptas draugijos – liksi vienas kovoje, o vienas lauke – ne karys. Na, blogiausiu atveju, būsite penkiese, bet kas tai yra prieš biurokratinį aparatą ir mentalitetinį, moralinį despotizmą? Menkniekis.

Kada tai pasikeis? Nesiryžtu spėlioti. Anksčiau sakydavau, kad tada, kai užaugs nauja, šviežia, laisvos Lietuvos karta ir išmirs senoji, tačiau dabar suprantu, kad klydau, nes... Visų pirma, kaip jau minėjau, jaunoji karta masiškai palieka Lietuvą. Galbūt tai neatrodo tokia opi problema kol kas, bet prognozės – tragiškos. Kita vertus, tas pats komunizmu prisigėręs kūnas ir kraujas tokiais pačiais sovietiniais įpročiais auklėja tą pačią jaunąją kartą. Žinoma, kažkaip jaunas žmogus laisvoje valstybėje nepasiduoda ir susidoroja su šitaip iššūkiais, eina prieš vėją, bet vis krenta. Vieni kovoja toliau, kiti – pasiduoda.

Labai noriu būti optimistas ir tikėti, kad po 20 metų jau džiaugsimės atgyvėjusia ir šviežia, laisva, be to blogojo sovietinio socialistinio šleifo esančia visuomene, tačiau tai, kaip jau sakiau, mano optimistinės spėlionės. Nes pats matau, kad sunkiai nuo „vairų“ pasitraukia arba yra patraukiami komunistiniai lyderiai.

Ir pabaigai... ne, aš tikrai neemigruosiu ir liksiu, kursiu, gyvensiu Lietuvoje. Nes aš negaliu be savo Tėvynės, aš negaliu matyti, kaip ji žlunga, mažėja, kaip jaunieji protai ją tiesiog palieka. Visada norėčiau, kad tie, kurie nusprendžia išvykti, neišvyktų, pasiliktų ir kurtų gerbūvį čia, Lietuvoje, tačiau tuo pačiu aš suprantu, kad kartais to padaryti nebėra įmanoma dėl situacijos mūsų valstybėje.

Žilvinas Galimovas,

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas