@ jonavoszinios.lt

Š.m. spalis 16 dieną Žilvinas Galimovas paskelbė, kad nuo spalio 31 d. atsistatydina iš Jonavos tinklinio asociacijos direktoriaus pareigų – apie tai informuojantį raštą išsiuntė Steigėjų tarybai, kuri, pagal įstatus, skiria ir atleidžia asociacijos direktorių.

"Niekada nemačiau būtinybės laikytis posto vien iš principo, ypač jeigu tam reikalo nemato Jonavos sporto politikos formuotojai. Su komanda turėjome daug planų, labai didelių užmačių, aibę siekių, kaip populiarinti mūsų mylimą sporto šaką bei, visų pirma, sukurti stiprią ir aktyvią bendruomenę. Deja, šiandien turiu pripažinti, kad per šitiek laiko ir ypač per šiuos pusantrų metų, kuomet esu asociacijos direktoriumi, to iš dalies padaryti nepavyko. Turime Jonavos tinklinio karalienę, kuri viską valdo ir kurią palaiko rajono valdžia. Visiškai prisiimu asmeninę atsakomybę, kad pradėjau kvestionuoti jos autoriteto ir valdžios klausimą. Kai atrodė, kad yra palaikymas ir sutarimas aukščiausiuose sluoksniuose, gavau šlapiu skuduru per veidą, o dabar belieka nuryti karčią piliulę ir priimti širdžiai sunkų sprendimą" - dar prieš mėnesį savo socialinio tinklo paskyroje rašė Ž. Galimovas. 

Ir štai, politikos mokslų studentas, atliko žurnalistinį tyrimą apie salės tinklinio žlugdymą: "20 metų salės tinklinio žlugdymo – ne be krepšininkų pagalbos". 

Lietuvos tinklinio federacija (LTF) nusisuko nuo salės tinklinio: jai nebereikia vaikų ir jaunimo rinktinių, ji stabdo vyrų ir moterų nacionalinių rinktinių veiklą. Šio sporto bendruomenė suvokia, jog federacija pasiryžo visiškai sunaikinti klasikinį (tradicinį) tinklinį.

Treneriai patvirtins, jog be klasikinio tinklinio ši sporto šaka nekvėpuotų. Beveik visi pasaulinio lygio paplūdimio tinklinio žaidėjai karjerą pradėjo salėje, nes būtent ten įgyjami pagrindiniai žaidimo įgūdžiai. Ar Lietuvos tinklinio politikos formuotojai nepajėgūs to suprasti, ar tai yra protingas ir sumanus planas, kaip tokioje situacijoje pasipelnyti iš salės tinklinio?

Ne dabartinė LTF vadovybė – prezidentas Darius Čerka ir Marius Vasiliauskas – ėmė aukštinti paplūdimio tinklinį. Jie tik tęsia senokai pradėtą, su asmeniniais verslo interesais susietą darbą.
Gudrus verslo planas atsirado 1997 metais, kai Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovu tapo legendinis krepšininkas, dabar – garsus treneris Rimas Kurtinaitis. Savo bičiulį, taip pat buvusį krepšininką Mindaugą Lukošių jis paskyrė sportinių žaidimų programos direktoriumi. Ir prasidėjo draugų protegavimas...

R. Kurtinaičiui atėjus į valdžią salės tinklinio statusas tapo niekinis, o vos kelerius metus mūsų šalyje gyvavęs paplūdimio tinklinis paskelbtas prioritetine sporto šaka. 1998 metais KKSD iš valstybės biudžeto sportui skirtų lėšų paplūdimio tinkliniui atseikėjo 85 tūkstančius litų, salės tinkliniui teliko 45 tūkstančiai. Beje, net ir tokia skurdi salės tinkliniui skirta suma federacijos nepasiekė – LTF gavo vos 30 tūkst. litų. 
Kodėl staiga tinklinyje pasikeitė prioritetai? Mat geras R. Kurtinaičio ir M. Lukošiaus bičiulis iš gintarinio pajūrio Audronius Macius tuo metu vadovavo Lietuvos paplūdimio tinklinio draugijai. Taigi į valdžią atėję du krepšininkai be jokių skrupulų įstūmė salės tinklinį į dar gilesnę duobę, o apie jį nieko neišmanančiam bičiuliui A. Maciui padėjo sėkmingai spręsti savo asmeninius verslo klausimus smėlio aikštelėje. Įdomu ir tai, kad niekas iš KKSD vadovybės nesikalbėjo ir šiais klausimais nesitarė nei su tuometiniu LTF prezidentu Juozu Palevičiumi, nei su viceprezidentu Jonu Adomaičiu. Ne kartą žurnalistai matė A. Macių minantį KKSD „strateginių“ kabinetų slenkstį: tai liudijo, jog šis žmogus tapo „vieninteliu patikimu“ Sporto departamento vadovų patarėju tinklinio klausimais.

Gavęs finansavimą, A. Macius už biudžeto lėšas išvežė net tris poras į pasaulio paplūdimio tinklinio čempionatą. Tarp laimingųjų buvo ir Marius Vasiliauskas, vėliau tapęs A. Maciaus partneriu paplūdimio tinklinio versle. Negana to, „tinklinio ekspertas“ sugebėjo įtikinti Lietuvos sporto vadovus, kad yra galimybė kuriam nors paplūdimio tinklinio duetui patekti į 2000 metų Sidnėjaus olimpiadą. Visiems kitiems tinklinio bendruomenės nariams ši idėja atrodė lyg iš fantastikos srities, tačiau KKSD vadovybei reikėjo rasti argumentų, kaip pateisinti tokius finansinius ir prioritetinius pasikeitimus. Kad ir neįmanomais scenarijais.
Savo ruožtu LTF su varganais 30 tūkst. litų sugebėjo organizuoti 1998 metų salės tinklinio čempionatą, pradėti naujo sezono pirmenybes, surengti dvejas „Sporto taurės“ varžybas, šalies vaikų, jaunučių ir jaunių pirmenybes, Lietuvos 3x3 ir 4x4 pirmenybes, rasta lėšų Lietuvos jaunių rinktinėms, organizuoti dvi mokomąsias treniruočių stovyklas jaunių merginų rinktinei, kuri paskui dalyvavo tarptautinėse varžybose Daugpilyje ir Kaune. Be to, rugpjūčio mėnesį jaunių rinktinės 15 dienų treniravosi sporto stovykloje.

1999 metais situacija nepasikeitė – KKSD paplūdimio tinkliniui skyrė 100 tūkst. litų, o tinkliniui – 50 tūkst. Verta paminėti, jog LTF paplūdimio tinklinio pinigų nė nepačiupinėjo, nes viskas nukeliavo į paplūdimio tinklinio draugijos (PTD) iždą. Ši draugija veikė savarankiškai, jos vedlys A. Macius neatsiskaitinėjo LTF vadovybei, neteikė jai jokių duomenų apie įvykusias Lietuvos paplūdimio tinklinio pirmenybes bei Lietuvos paplūdimio tinklinio žaidėjų pasiekimus tarptautinėse varžybose. 

Vėliau A. Macius tapo LTF viceprezidentu, tad toliau sėkmingai rengė komercinius paplūdimio tinklinio turnyrus. Lyg to dar būtų maža, jis sugebėjo įsiteikti ir Palangos miesto savivaldybės atstovams: 2004 metais savivaldybės taryba savo sprendimu (Nr. 101) patvirtino paplūdimyje esančių tinklinio aikštelių skyrimą ne konkurso būdu. Tai reiškė, jog VšĮ „Palangos pliažo tinklinio bazė“ ir jos vadovui A. Maciui be konkurso atitenka Palangos miesto savivaldybei priklausančios paplūdimio tinklinio aikštelės, kuriomis jis gali disponuoti savo nuožiūra. 

2006 metai A. Maciui buvo labai nesėkmingi. Pirma: birželį Palangos valdžia užsimojo atstatyti uraganų nuskalautus kurorto paplūdimius, kur buvo ir tinklinio aikštelės. Tačiau dėl neapsižiūrėjimo ar kitų priežasčių vietoj smėlio atvežė... žvyro. Tai buvo stiprus smūgis aikštelių šeimininkui A. Maciui – jis nebegalėjo jūros pakrantėje organizuoti Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionato, šis iš Palangos buvo perkeltas į kitus miestus. Antra: rugsėjį Konkurencijos taryba nusprendė pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl minėtų aikštelių skyrimo ne konkurso tvarka pažeidžia

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimus, o Palangos miesto savivaldybės taryba įpareigota pakeisti šio nutarimo nuostatus taip, kad jie neprieštarautų Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Šis sprendimas turėjo įtakos A. Maciui, kuris savo vadovaujamos viešosios įstaigos vardu teismui apskundė Konkurencijos tarybos nutarimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė A. Maciaus pateiktą skundą kaip nepagrįstą ir įpareigojo savivaldybės tarybą įgyvendinti Konkurencijos tarybos priimtą nutarimą. A. Maciui tai buvo paskutinis smūgis, nes vėliau vykusiame konkurse verslininkas nelaimėjo ir prarado galimybę disponuoti Palangos paplūdimio tinklinio aikštelėmis bei „valdyti“ Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionatą. Tokie įvykių posūkiai privertė A. Macių persiorientuoti.

A. Macius, pamatęs perspektyvią tinklininkę Moniką Povilaitytę, pakvietė ją iš gimtųjų Tytuvėnų atvykti treniruotis į Palangą. Apie tai ši sportininkė 2014 metais papasakojo portalui „moteris.lt“. Būtent Palangoje M. Povilaitytė buvo suporuota su klaipėdiete Ieva Dumbauskaite, Klaipėdos verslininko Andriaus Dumbausko dukra. Tapusios Lietuvos rinktinės narėmis, M. Povilaitytė ir I. Dumbauskaitė pradėjo važinėti į Vilnių: dešimt dienų treniruodavosi sostinėje, dešimt – namie. Taip viskas vyko septynis mėnesius, kol jų dueto treneris, būsimas LTF prezidentas, jau minėta paplūdimio tinklinio „viltis“ M. Vasiliauskas, kuriuo ypatingai rūpinosi A. Macius, pasiūlė sportininkėms apsigyventi sostinėje ir tik čia treniruotis.

Visa tai atvėrė kelią naujiems planams, kaip toliau sėkmingai plėtoti paplūdimio tinklinį salės tinklinio sąskaita. Abiem verslininkams – tiek A. Maciui, tiek A. Dumbauskui – atsirado bendras interesas, kad LTF vairą perimtų asmuo, galintis padėti jų sportininkėms kopti karjeros laiptais, jas visiškai finansiškai aprūpinti ir skirti dėmesį tam, iš ko ir jie patys gaus naudos – visapusiškam paplūdimio tinklinio protegavimui federacijos mastu. Dėl šių priežasčių M. Vasiliauskas tapo puikiu kandidatu užimti LTF prezidento postą, nes tai buvo žmogus, garantuosiantis finansavimą ir visokeriopą rūpinimąsi ne tik tinklininkėmis M. Povilaityte ir I. Dumbauskaite, bet ir vienaip ar kitaip su jomis susijusių A. Dumbausko, A. Maciaus ir M. Vasiliausko bendrais interesais.

O toliau viskas puikiai žinoma tinklinio bendruomenei: M. Vasiliauskas, būdamas LTF prezidentu, puikiai sugebėjo rūpintis paplūdimio tinkliniu, finansiškai išlaikydamas jokių nepriteklių nepatiriančias savo auklėtines ir save (nors viešoje erdvėje nuolatos skundžiamasi mažu biudžetu, skolomis ir nepritekliumi). M. Vasiliauskas, būdamas ne tik LTF prezidentas, bet ir tinklinio ir pliažinio tinklinio klubo „Auksma“ vadovas, supainiojo viešuosius ir privačiuosius interesus. Jis „darė biznį“ – skolino federacijai „Auksmos“ pinigus, kuriuos galimai reikėjo paversti „skaidriais“, nuomojo federacijai paplūdimio tinklinio aikšteles, kurias iš savivaldybės konkurso būdu „Auksma“ gavo valdyti pagal visiškai neadekvačią sutartį. Kas galėtų paneigti, jog šios sutarties „prastumti“ nepadėjo tuometinis Seimo narys Dainius Budrys per savivaldybėje tuo metu valdžiusius bendrapartiečius konservatorius? Matomai, už tai D. Budriui buvo suteiktas LTF garbės prezidento titulas.

Šiuo metu M. Vasiliauskas jau baigė prezidentavimą, bet nuo praeitų metų rinkimų eina viceprezidento paplūdimio tinkliniui pareigas, o jo valdymo metu buvęs viceprezidentas salės tinkliniui D. Čerka dabar yra šiltoje LTF prezidento kėdėje – jiedu toliau tęsia salės tinklinio žlugdymą. „Taupydamas“ lėšas federacijos vykdomasis komitetas sunaikino nacionalines rinktines, apribojo jaunių, jaunučių rinktinių veiklą ir toliau neskiria dėmesio klasikiniam tinkliniui, kurio populiarumas ir plėtra lemia viso – salės ir paplūdimio – tinklinio ateitį.

Tiesa, lėšų taupymas LTF vadovybei netrukdo skirti didžiules lėšas su paplūdimio tinkliniu susijusių žmonių atlyginimams, jų kelionėms ir kitoms reikmėms...
 

Žilvinas Galimovas

 jonavoszinios.lt