Jonavietė Violeta Neimontaitė dienas leidžia namuose. Tačiau fizinės negalios sukaustyta moterį galima pavadinti vienu šviesiausių Jonavos žmonių. Daugelis Violetą prisimena dirbančią rajono savivaldybėje ir sprendžiančią neįgaliųjų problemas. 

@ jonavoszinios.lt

-Violeta, kiek laiko jau esate namuose, prieš kiek metų išėjote iš darbo Jonavos savivaldybėje? 

-Pačiai dar sunku patikėti, kad nedirbu jau aštuonerius metus. Dar vis „gyvenu“ tuo, kas buvo mano gyvenimo dalimi. Nelengva buvo, nes susigyvenau su žmonėmis, su kolektyvu, su darbu, kurį ne šiaip dirbau. Aš jį mėgau. Gal būtų buvę paprasčiau išeiti, jei tada žinočiau, kad vieną darbą keičia kitas. Tačiau tą pavasarį, apsisprendusi palikti viską stipresniems už mane, žinojau, kad užveriu duris visam laikui. 

-Jūsų negalia – nuo vaikystės? 

-Taip. Dabar man – 59 metai. Į gyvenimą atėjau per anksti, pažymėta negalios ženklu. Trapi mano gyvybė buvo. Medikai netikėjo, kad išgyvensiu. Tik tėvai tuo neabejojo. Išgyvenau, tačiau, kai atėjo laikas vaikščioti, visi suprato, kad negaliu - paralyžius. 

Jis apsprendė visus mano ir net mano artimųjų žingsnius. Buvau gydoma, operuojama, tačiau to meto medicina nedaug kuo galėjo man padėti. Vargu, ar ir dabar būtų kitaip.

Tėvai ieškojo būdų padėti – negalėjo susitaikyti su tokia lemtimi. Jie ir kiti artimieji ruošė mane gyvenimui, kaip patys jį suprato, kaip leido to meto sąlygos. Juk nebuvo reabilitacijos programų, priemonių, net lėšų stigo. Tik atsidavusių savo darbui medikų patarimai ir tėvų pastangos mane stiprino. 

Vėliau mano gyvenime atsirado ir kitų žmonių, vienaip ar kitaip pakreipusių mano gyvenimo kelią. Negaliu užmiršti nei pirmosios mokytojos kaišiadoriškės Danutės Gudžiuvienės, nei visą savo dėmesį man jau Jonavoje skyrusios Stefanijos Kičienės, nei auklėtojos Stefanijos Vancevičienės, nei draugų, besidalinusių su manimi žaislais, įspūdžiais, vaikyste.  

Nereikalavau išskirtinio dėmesio, tačiau kiekvienas padrąsinantis žodis man teikė jėgų ir tikėjimo, kad įveiksiu sunkumus. Tik pastangų reikėjo žymiai daugiau. Mokyklą pasiekdavau kitų į ją nešama, vėliau – bendramokslių ar tiesiog pakeleivių lydima. Dėl visų man brangių žmonių  įtakos, begalėjau būti silpna, pikta ar jaustis nelaiminga. 

Taip ne tik fiziškai stiprėjau, taip formavosi kiek kitokios dvasinės nuostatos. Norėjosi bent kažkuo pasidalinti, sugrąžinti kitiems nors dalelę to gėrio, kurį visur pastebėdavau. Savo aplinkoje tada retai matydavau neįgalius žmones – sutikdavau juos tik gydymo įstaigose. Tad turėjau viltį, kad visi pasveiksime. Tuo buvimu šalia padėjome vieni kitiems, turėjome patirties, kurios nė mokykloje neįgysi. Mokiausi gyventi, godžiai skverbdamasi į žinių pasaulį, kuriame ieškojau atsakymų. Anksti suvokiau, kad privalau pasikliauti savo jėgomis. Išmokusi pati įveikti sunkumus, noriai padėdavau tokiems žmonėms, kaip aš. 

-O kokia Jūsų šeima? Artimiausias Jūsų žmogus dabar – brolis Artūras? 

-Mano šeima? Sulaukus brandaus amžiaus, derėtų kalbėti apie vaikus ar anūkus, bet jų neturiu. Mano šeima – mano tėtis, kurio žingsnius nutildė sunki liga, tačiau net laikas negali ištrinti jo iš atminties. Mano šeima – mano mama, kuri visada šalia. Pasiaukojanti ir besistengianti padėti. Mano šeima – visada skubantis man padėti brolis, jo šeima – jau suaugę vaikai ir mažoji anūkėlė. 

-Ką dabar veikiate ir kuo gyvenate? Kokia Jūsų kasdienybė, kaip leidžiate dienas? Skaitote, žiūrite televizorių? 

-Nuo tos akimirkos, kai pasitraukiau iš darbo, atsidaviau savo artimiems žmonės, draugams. Manyje išliko noras patarti, padėti, dalintis ar kurti. Tebesu žingeidi. Domina ir platusis pasaulis, ir Lietuva, miela mano širdžiai Jonava. 

Džiaugiuosi gerais pokyčiais ir nerimauju dėl nesėkmių. Manau, visada galima rasti artimų sielai užsiėmimų, veiklos, kuri suteiktų dienoms prasmę. 

Kai tenka įveikti daug sunkumų, užsigrūdini, išmoksti racionalumo, išmoksti siekti kartais nepasiekiamo. Ir tai – ne svajonė, tai – gyvenimo būdas. O kadangi tiek metų skyriau bendravimui, be jo negaliu ir šiandien. Tik tas bendravimas persikėlė į virtualią erdvę. Gal dažniau stebiu, nei bendrauju. Paskaitau, pamąstau ir mintimis kartais kitur nuklystu. Dažniausiai ten, kur norisi sugrįžti...

-Kokia Jūsų svajonė? 

-Teiraujatės, ar turiu svajonę? Atsakyčiau – ne. Nemėgau tuščiai svajoti, mėgau siekti to, kas, atrodė, turi prasmę. Jei jaučiu, kad galiu kažką padaryti dėl kito žmogaus, tą ir darau, dažnai sutelkdama visas žinias, jėgas. Tai man teikia pasitenkinimą.

-Jūsų nuomone, kaip bėgant metams keitėsi neįgaliųjų žmonių integracijos procesas? Juk anksčiau patekti bet kur – į kirpyklą, į parduotuvę – judėjimo negalią turinčiam žmogui nebuvo paprasta, nebuvo tam įrengtų kelių, liftų. Dabar situacija - jau kita?

-Vaikystėje, bendraudama su neįgaliais žmonėmis, juos stebėjau, mokiausi. Vėliau, dėl studijų, darbo, tas bendravimas buvo epizodinis, o Atgimimo pradžioje, 1989 metų rugpjūčio 16 dieną, įvyko pirmoji Jonavos rajone gyvenančių neįgaliųjų konferencija. Konferencijos delegatų valia tapau pirmąja Lietuvos invalidų draugijos Jonavos rajono skyriaus pirmininke, šios organizacijos steigėja. 

Šį visuomeninį darbą tęsiau iki 1995 metų pavasario. Rajono vadovai pasiūlė visuomenines invalidų draugijos skyriaus pirmininkės pareigas suderinti su darbu socialinėje srityje. Taip mano inžinierės – matematikės biografijoje atsirado nauja veikla – socialinis darbas. Jam atidaviau visus gebėjimus, pastangas, laiką. Buvau viena iš Lietuvos invalidų draugijos steigėjų. 

Visada maniau, kad  neįgalieji gali ir turi burtis pagal savo negalias, veiklos pobūdį, tačiau savo teises ginti jie turi susivieniję. Vienybės laikytis skatinau bendradarbiaudama su visomis rajono neįgaliųjų organizacijomis, įvairiose komisijose Jonavos rajone, Kauno apskrityje ir Lietuvos socialinėje veikloje. 

Tik kartu, tik stiprioje organizacijoje galėjome ieškoti ryšio vienas su kitu, kitokio požiūrio į neįgalų žmogų, jungties su bendruomene. Stebiu pokyčius. Daug kas džiugina, nors yra dėl ko nerimauti. Tuomet, kai gimė Lietuvos invalidų draugija, dirbta be atlygio, visuomeniniais pagrindais. Svarbiausias tikslas buvo pastebėti kiekvieną neįgalų žmogų, jo gyvenimą tarp keturių sienų pakeisti taip, kad kiekvienas pasijustų stipresniu. Dabar neįgaliųjų organizacijose vis daugiau dėmesio tenka skirti projektams, biurokratiniams dalykams. 

Natūralu, kad žmogus tarsi nutolsta, dėmesys jam tampa epizodiniu.  Tačiau esu tikra, kad niekada nebus taip sunku, kaip buvo kelio pradžioje. Kiekvienas laikmetis turi savo problemas ir randa  žmones, galinčius jas spręsti.  Galima daug kuo abejoti. Ne viskas gali džiuginti. Tačiau padaryta daug. Gal tik žmonės, nematę buvusių laikų, gali to nepastebėti. Yra kartų kaita. Yra ir požiūrio į gyvenimą kaita. Svarbu, kad išliktume jautrūs silpniausiems visuomenės nariams, skatintume juos tikėtų savo jėgomis, neprarastume žmogiškų vertybių.

-O jūs? Ar jūsų gyvenime daug „vietos“ užima skausmas – fizinis? Kaip išmokti gyventi su juo? O gal išmokti iš viso neįmanoma? 

-Jei esi neįgalus, esi kažką praradęs: dvasios ramybę, fizines galimybes, o gal ir vieną, ir kitą. Tokius praradimus visada lydi skausmas. Esu girdėjusi, kad tiems, kurie tokį skausmą savo gimimo valandą atsineša, jo tarsi mažiau patiria, nei sveiki žmonės, vėliau neįgaliais tapę. Nežinau. Drįstu abejoti. Sunku lyginti. Kiekvienas žinome savąjį skausmą, bet nepajėgiame jo palygint su kito žmogaus skausmu. Kiekvienam skauda savaip, bet skauda. 

-Jūs visada atrodote stipriai mylinti žmones. 

-Gyvename tarp žmonių. Vieni esame labiau užsigrūdinę, valingesni ar mokame tiesiog pasijuokti tada, kai verkti norisi. Kitiems norisi sulaukt paguodos ar užsimiršimo. Be abejonės, lengviau tiems, kurie myli gyvenimą, žmones. Ir aš juos myliu. Jaučiuosi esanti skolinga. Juk tiek daug gavau, abejoju, ar tiek sugebėsiu grąžinti. O dalintis gerais jausmais visada gera, kaip gera tai iš kitų patirti. Tuomet ir vienatvė nutolsta, ir skausmai sumažėja, ir gyvenimas spalvingesnis atrodo.

-Atrodote niekada nepykstanti. Nepykstanti net ant valdžios, kai jie ne visada padaro tai, kas reikalinga (tarkim, nesutvarko įvažiavimo į rajono gydymo įstaigas). Atrodote supratinga. Iš kur šios savybės? 

-Jei žmogus tau prabyla apie savo bėdas, jis tavyje mato pagalbos galimybę. Tuomet susikaupi,  įsiklausai į žmogų. O kai stengiesi jį išgirsti, nori padėti, tai juk nebandai atstumti nerimaudamas, pykdamas. O valdžia – tai tie patys žmonės, tik su kitokia atsakomybės našta. Viską žinančių – nėra. Tad protingiau – ne pykti už tai, kas nepadaryta, o atkreipti dėmesį į trūkumus ar net patarti, ką norėtume matyti, turėti. Juk skauda kiekvienam kitaip, tad ir gydyti reikia kitaip. Čia pyktis – blogas patarėjas. Jis padidina nepasitikėjimą, atskirtį. Kad rastume sprendimą, reikia jo ieškoti. To mokiausi iš tėvų, iš žmonių, kurie man buvo tapę autoritetais, iš knygų, iš savo gyvenimo patirties.  To savaip mokiausi ir studijuodama taikomąją matematiką. 

Stengiausi išaugot savyje tai, ką branginau kituose žmonėse, ką vertinu gyvenime. Pareigingumas, atsakomybė, teisingumas, sąžiningumas man nėra tik skambūs žodžiai. Lygiai kaip - nuoširdumas, pasiaukojimas, atsidavimas, meilė. Tiesa, su metais daugėja ne tik nerimo, bet ir impulsyvumo, dirglumo.  To norėčiau išvengti. Ne visada pavyksta. Skausmas ir nerimas kartais taip prabyla. Kartais, kai išsilieji, palengvėja, o kartais – dar labiau prislegia tarsi kaltės jausmas, jog kažkas nesiseka... Gal kad esu linkusi į savianalizę, pati savyje randu to, ką norėčiau keisti. O gal tiesiog reikalauju iš savęs daug? Bet tai nėra blogai – nuo savęs pradėti kažką keisti...

-Ko Jonavos rajone (o gal – Lietuvoje?) labiausiai reikia, kad neįgaliųjų gyvenimas, kasdienybė būtų lengvesni, paprastesni? Galbūt yra įstatymų sprangų, galbūt vietos valdžios „nesusižiūrėjimo“? 

-Ko labiausiai mums reikia? Kiekvienas atsakytų savaip ir būtų teisus. O tobulinimui to, kas jau padaryta - erdvės yra. Manau, kad vis tą patį tobulindami, pradedame trypčioti vietoje. Dažna įstatymų kaita rodo ne tik tai, kad laikmečio reikalavimai kinta, bet ir tai, kad vis skubama priimti sprendimus. Trūksta įsiklausymo, susiklausymo. O gal galvojama, kad jau pakankamai padaryta – galima sustoti? Tačiau, kas padaryta vienai kartai, gali netenkinti kitos poreikių. Žmogui svarbiausia ta valdžia, kuri yra arčiausiai jo. Jei vietos valdžia ras laiko bendradarbiavimui, daug problemų nustos savo galios. Savo laiku gyvavo neįgaliųjų reikalų tarybos, aptardavusios, kiekvieno neįgaliuosius atstovaujančio judėjimo problemas, pasiūlymus. Dabar to lyg ir nėra. Suprantama, keičiasi organizacijų vadovai. Reikia ieškoti naujų sąlyčio taškų.

Jei neprarasime geranoriškumo, iniciatyvos, daug ką patys padarysime. Neįgaliam visada sunkiau – jo galimybės ribotos, jo laisvė rinktis – ribota. Be to, buvęs sveiku ir tapęs neįgaliu, žmogus išgyvena didelę atskirtį, turi problemų, kurių net nepajėgia spręsti.  Jam reikia laiko susigyventi su pakitusia būsena, reikia ir šalia gyvenančių pagalbos. Čia būtų svarbus komandinis darbas visuomeninių organizacijų ir valstybinių institucijų. Nuo to pradėjome prieš dvi dešimtis metų. Šiandieną to lyg ir stokojama.   
Kiekvienas vykdo jam pavestas funkcijas. Toks atsiribojimas trukdo bendrauti, kas vienaip ar kitaip žeidžia žmogų.

Asmeninio albumo nuotr.