@ jonavoszinios.lt

Ūkio ministrui, buvusiam Jonavos merui Mindaugui Sinkevičiui (32 m.)  ir jo sužadėtinei Aistei Plūkaitei (27 m.) šie metai – išskirtiniai. Pokyčiai ne tik karjeroje, bet ir asmeniniame gyvenime: pora planuoja vestuves. „Mindaugas man niekada, matyt, nepirktų brangios rankinės. Jam tai atrodo tuščia. Tačiau jis mane palaikytų ir padėtų, jei, tarkim, sumanyčiau mokytis portugalų kalbos“, – žurnalui „Stilius“ sakė M. Sinkevičiaus sužadėtinė kaunietė A. Plūkaitė.

Interviu metu be paliovos kalbanti interjero dizainerė A. Plūkaitė, regis, stebina ir M. Sinkevičių. „Aistė nusprendė dabar kalbėti už visus ketverius tylėtus metus – tiek, kiek mes esame kartu“, – šypteli ūkio ministras. Apie savo asmeninį gyvenimą vengusi kalbėti pora šį kartą – atvira. Sužadėtiniai jau suplanavo ir savo vestuves.

„Tuoksimės pavasarį, gegužės mėnesį. Vestuvės bus Vilniuje, o jose dalyvaus artimiausi mūsų žmonės“, – sako A. Plūkaitė ir M. Sinkevičius. 

– Buvote Jonavos meras, dabar – ūkio ministras. Tiek jūs, tiek iš Kauno kilusi Aistė gyvenote Jonavoje. O dabar?

Aistė: Kai mūsų paklausia, kur gyvename, sakome, kad Jonavoje. Tačiau išties mano automobilyje yra daug daiktų, drabužių, batų. Nes iš Jonavos išvažiavusi į darbą Kaune, nežinau, ar grįšiu.

Jei Mindaugas užsibūna Vilniuje, aš dažnai lieku pas tėvus Kaune. Juk be jo Jonavoje manęs niekas nelaukia.

Mindaugas: Stengiuosi grįžti kasdien. Bet būna, kad tenka ilgiau užtrukti darbe, tada lieku Vilniuje pas tėvus. Visada sakiau – noriu gyventi Jonavoje. Man čia patinka. Tai – mano vaikystės miestas, kuriame nėra tiek spūsčių, kur viskas šalia ir viskas pažįstama.

– Aiste, jūs – kaunietė? Kaip judu susipažinote?

Aistė: Taip, aš iš Kauno. Susipažinome maždaug prieš ketverius metus naktiniame klube. Nebuvau nuolatinė tokių klubų lankytoja. Bet tą vakarą kartu su drauge užsukau.

Mindaugas: Tą dieną važiavau iš Druskininkų į Jonavą. Buvau nuvažiavęs paslidinėti.

Sustojau Kaune ir nutariau užeiti į vieną naktinį klubą. Buvau vienas, mat mano santykiai su drauge jau kuris laikas buvo nutrūkę.

– Vienas – į Druskininkus, vienas – į klubą?

Mindaugas: Aš nejaučiu jokio diskomforto. Dažnai pramogauti važiuodavau vienas. Kartais užsukdavau į klubą, kartais – į filmą.

Darbe daug bendraudavau su žmonėmis, todėl buvimo vienam kartais net trūkdavo.

– Bet net ir vienatvė turi savo ribas? Juolab kai jums dar nebuvo nė trisdešimties metų, tad kalbėti apie vienatvę kiek keista.

Mindaugas: Turbūt. Kartais pajausdavau, kad artimo žmogaus šalia trūksta.

Man gyvenime labai svarbu pastovumas, vidinė harmonija, pasitikėjimas ir ramybės jausmas. Negaliu į gyvenimą įsileisti bet ko. Tą vakarą netikėtai pamačiau Aistę. Priėjau, užkalbinau.

Aistė:  Aš mačiau, kad jis mane stebi. Paskui pakvietė šokti. Taip ir susipažinome.

Mindaugas: Tik ji man nesutiko pasakyti savo telefono numerio. Apsikeitėme tik „feisbukais“.

Aistė: Klube – garsi muzika, todėl daug bendravimo ten ir nebuvo. Jis tik pasiūlė parvežti mane namo, bet aš nesutikau. Važiuoti su nepažįstamu žmogumi man atrodė nepriimtina. Nors pirmą įspūdį Mindaugas paliko gerą – pasirodė normalus, tvarkingas vaikinas.

– Eilinė, paprasta, niekuo neišsiskirianti pažintis?

Aistė: Taip. Po to vakaro tapome draugais socialiniame tinkle, pradėjome susirašinėti. Žinojau tik tiek, kad jis – iš Jonavos. Ką veikia, kur dirba, – nežinojau. Natūralu, kad peržvelgiau jo paskyrą socialiniame tinkle. Įstrigo vienas įrašas. Ten buvo vaikų piešiniai su prierašais „mūsų merui“, „geriausiam merui“.

Mindaugo nieko neklausiau. Tačiau parašiau savo pažįstamai, kuri gyvena Jonavoje. Neieškojau informacijos interneto paieškoje, o tiesiog paklausiau jos, kas yra Jonavos meras. Ji parašė: Mindaugas Sinkevičius. Ir dar paklausė: „O ką?“ 

Mindaugas: Kaip atrodytų, jei pažinties pradžioje pasakyčiau: „Aš – meras“? Vasario mėnesį bus ketveri metai, kai mes kartu.

– Aiste,  tačiau ši pažintis visiškai pakeitė ir jūsų gyvenimą. Jau netrukus jūs atvažiavote gyventi į Jonavą, o rytais nemažai miestiečių jus gali išvysti bėgančią aplink Jonavos tvenkinius. Nebuvo diskomforto – iš Kauno į Jonavą?

Aistė: Ne. Tik pamenu, kai pasakiau mamai, kad turiu vaikiną, ji ėmė domėtis, kas jis toks ir ką baigęs. Mano tėvams labai svarbu, kad žmogus turėtų gerą išsilavinimą, darbą. Kai susipažinome, aš jau buvau baigusi bakalauro studijas. Kai mamai pasakiau, kad mano vaikinas – meras, jos veidas perbalo. Ji pagalvojo, kad jam – 50-60 metų.  O tuo metu Mindaugui tebuvo 29-eri.

– Mindaugai, atrodo, kad kalbamės mudvi su Aiste. Jūsų čia beveik nėra.

Mindaugas: Aš taip džiaugiuosi, kad kalba Aistė, o aš galiu tiesiog klausytis. Esu mažakalbis. Net ir ministerijoje po dviejų darbo dienų pasakiau, kad per tas dvi dienas išnaudojau savo savaitės žodžių limitą.

– Ar jus vienija ir bendri pomėgiai? Mindaugai, esate nubėgęs maratoną, mėgstate aktyvų laisvalaikį. O Aistė?

Mindaugas: Aistė anksčiau nebėgiojo. Pasiūliau.

Aistė: Greitai sutikau. Išties sportui reikia laiko, svarbu jo atrasti.

Mes abu mėgstame aktyvų gyvenimo būdą, ramios atostogos pajūryje – ne mums. Važiuojame į kalnus, slidinėjame, važinėjame dviračiais.

Mindaugas: Dabar ji bėgioja dažniau nei aš. Kai susitvarkys dienotvarkė, noriu vėl grįžti prie intensyvių treniruočių – bėgimo, plaukimo.

– Tačiau kai pradėjote dirbti Vilniuje, jūsų kartu praleidžiamas laikas tapo trumpesnis?

Mindaugas: Dramatiškų pokyčių nebuvo, nors laiko sumažėjo. Mes susiskambinam, susirašom ir dieną.

Aistė: Taip, laiko mažiau. Natūralu – juk vien kelionė  į darbą dabar užima daugiau laiko. Kai Mindaugas grįžta, aš kartais matau, kad jam norisi tik tylos ir ramybės. Jo darbas – nuolatinis bendravimas su žmonėmis, todėl namuose jis kartais nori tiesiog tylėti.

Mindaugas: O Aistė vakarais nori kalbėtis, kaip ir dauguma moterų. Klausti, pasakoti. Būna, kad man reikia tiesiog paprasčiausios tylos.

– Mindaugai, jūsų kolegos sako, kad esate ne paties lengviausio charakterio. Būti šalia jūsų – sunku ar lengva?

Mindaugas: Net nežinau. Gal ir esu. Kaip sako vienas mano draugas, nė vienas mes nesam pyragėlis. Bet labai mėgstu konkretumą, aiškumą, paprastumą. Nemanau, kad su manimi – labai sunku, nemanau, kad ir labai lengva. 

Aistė: Jis kiek kitoks. Pavyzdžiui, Mindaugas man nepirktų prabangios rankinės. Jam tai atrodo tuščia. Tačiau jis nuolatos skatina mane tobulėti, mokytis.

Mindaugas nėra tas vyras, šalia kurio tu galėtum apsileisti ir nieko nesiekti. Būdama greta jo aš taip pat turiu stengtis. Jam netinka bet kokia. Moteris šalia jo turi būti išsilavinusi ir įvairiapusiška, turinti savo siekių.

Kai susipažinome, buvau baigusi vadybos studijas ir dirbau. Tačiau jis mane paskatino mokytis toliau. Ėmiau studijuoti interjero dizainą, mat buvau baigusi dailės mokyklą Kaune. Esu iš tų žmonių, apie kuriuos sakoma, kad jie „prie meno“.

Ne kartą esame kalbėję, kad mes nė vienas nežinome, kaip susiklostys Mindaugo karjera, juk politika – toks nenuspėjamas reikalas. Todėl noriu žinoti, kad jei Mindaugui kas nors nutiktų, šeimą galėčiau išlaikyti aš.

– Ar esate jau suplanavę savo vestuves? Kokios jos bus?

Mindaugas: Taip. Pasirinkome galbūt tradicinį jų modelį. Tai – šventė sau ir artimiems žmonėms. Vestuvės – džiugi naujiena: ja su artimiausiais žmonėmis norisi dalytis. 

Aistė: Tuoksimės vienoje Vilniaus bažnyčių, kuri vėliau galbūt taps ir mūsų šeimos bažnyčia. Kalbamės ir apie vaikus, apie ateitį. Mums labai svarbios vertybės, šeima, tradicijos. Tai atėjo iš mūsų abiejų šeimų. Tuo mes panašūs. 

Jurgita Lieponė (žurnalas „Stilius“)

Nuotr. – Ramūno Danisevičiaus