@ jonavoszinios.lt

Bitininkas, avantiūristas, sportininkas, ne vienos idėjos Jonavoje pradininkas, kuris sako, jog vyriškumas negali būti matuojamas išgertų alaus bokalų skaičiumi. Toks yra jonavietis Tadas Survila.  Survilų kaimo turizmo sodybos jonaviečiams pristatinėti jau nereikia. Kaip pasakoja jos šeimininkas T. Survila, čia žmonės pailsėti renkasi nuo 2003 metų. Nors tuo metu kaimo turizmas Jonavos rajone buvo naujiena, o į tokio verslo idėją daug kas žiūrėjo skeptiškai, akivaizdu, kad dabar, net esant didelei konkurencijai, lankytojų čia netrūksta.

Tadas Survila nuo studijų pradžios puoselėjo kaimo turizmo sodybos idėją. „Tuo metu užteko turėti sodybą, nes nebuvo didelės tokių paslaugų pasiūlos. Man šiek tiek keista, kad žmonės ir dabar kuria sodybas pagal šabloną. Vadinasi, trūksta idėjų, ką žmogus gali veikti sodyboje. Galų gale ateina laikas, kai pats sau daraisi nebeįdomus, o klientas reikalauja kažko daugiau. Taip mūsų sodyboje atsirado diskgolfo aikštelė“, – apie verslą pasakojo T. Survila.

Diskgolfo žaidimu Survilų sodyboje galima džiaugtis nuo 2014 metų. Jonaviečiai didžiuojasi, kad būtent Jonavos rajone yra viena iš trijų pilnų diskgolfo aikštelių. Be Šveicarijos kaimo, tokios aikštelės įrengtos tik Vilniaus rajone ir Zarasuose. Nors Lietuvoje diskgolfo pavadinimas dar daug ką verčia gūžčioti pečiais, kitose šalyse šio žaidimo entuziastų – apstu.

„Kalbant apie mūsų kaimynus, Estijoje tai – labai populiarus sportas. Ten yra apie 80-100 diskgolfo parkų. Nors Lietuvoje šios sporto šakos asociacija veikia jau daugiau nei 10 metų, žaidžiančiųjų ratas nėra labai didelis. Mes džiaugiamės, kad per tuos 3 metus, kai šis parkas veikia pas mus, diskgolfas sudomino nemažai jonaviečių“, – teigė T. Survila.

Tiesa, vyras yra suorganizavęs ne vienerias varžybas, kuriose dalyvavo ir kaimyninių šalių sportininkai. Diskgolfo gerbėjai iš kitų šalių turėtų dalyvauti ir vasario 25-26 dienomis organizuojamame diskgolfo žiemos turnyre.  Sodybos šeimininkas kviečia visus jonaviečius atvykti ir pabūti bent žiūrovais ir taip susipažinti su žaidimo taisyklėmis. T. Survilos iniciatyva jonaviečiai galėjo mėgautis šiuo žaidimu ir sausio 13-osios naktį. Tokia data pasirinkta neatsitiktinai.

„Užsienyje yra naktinių turnyrų, tad ir mes norėjome išbandyti kitokį formatą. Norėjosi paminėti ir Laisvės gynėjų dieną. Žaidimą lydėjo puiki atmosfera: krepšiai buvo apšviesti fakelais, kiekvienas diskelis turėjo savo šviečiančią lemputę. Visi liko labai patenkinti ir vienareikšmiškai nuspręsta, kad kitais metais kartosim“, – pasakojo vyras.

Dabar jonaviečiai gali įsitraukti ir į diskgolfo lygą – Handicap. Kiekvieną sekmadienį organizuojamose žaidynėse fiksuojami rezultatai, kurie vėliau talpinami internetiniame puslapyje: jame savo rezultatus skelbia diskgolfo lygos iš viso pasaulio. „Sekmadieniais mūsų bažnyčia – diskgolfas. Mūsų lyga renkasi kiekvieną sekmadienį apie 12 val. Žaidžiame 3-4 valandas, o tada visi – į pirtelę. Kai gimė šio žaidimo idėja, norėjosi pasiūlyti kažką žmonėms, bet dabar tai tapo mūsų šeimos laisvalaikio praleidimo būdu. Tai išties labai smagus, azartiškas žaidimas, gal net kiek romantiškas. Svarbiausia, kad čia nėra jokių amžiaus apribojimų. Žaidžia ir mūsų šešiametis vaikas, kuris jau nuo 4 metų sviedžia diską”, – kalbėjo T. Survila.

Kalbėdamas apie diskgolfo populiarumą Lietuvoje, Tadas neslepia nusivylimo, kad jauni žmonės dažnai renkasi krepšinį, tuo tarpu kitos sporto šakos lieka nuošaly. „Labai gaila, kad Lietuvoje visas jaunimo dėmesys tenka krepšiniui. Pažiūrėjus, kiek mes turim krepšinio būrelių ir įvertinus rezultatus, kad ir rinktinės žaidimą, kartais atrodo, jog mes kažkur ne ten švaistom energiją. Gal reiktų truputį plačiau pažvelgti ir pamatyti kitas sporto šakas“, – teigė vyras.

Pats Tadas prasitaria, kad aktyvus laisvalaikis ir sportas – neatsiejama jo gyvenimo dalis. Be diskgolfo, jis mėgaujasi tinkliniu, yra dalyvavęs ne viename maratone, bėgęs pusę maratono. Ir nors laisvo laiko nėra tiek, kiek jis pats norėtų, Tadas užtikrintai sako, kad, jei kas iš jo atimtų galimybę bėgioti, žaisti diskgolfą ar tinklinį, jis nebežinotų, ko imtis. 

„Sportas tikrai atima daug laiko, bet aš neįsivaizduoju, ką daryčiau, jei neliktų aktyvaus laisvalaikio, galimybės sportuoti. Kai esi fiziškai aktyvus, tai net po sunkių darbų kaime nesijauti išsekęs. Bėgimas prideda dar daugiau energijos. Bėgant gaminasi laimės hormonai ir tavęs nebeerzina visokios smulkmenos“, – kalbėjo T. Survila.

Tadas ne iš tų žmonių, kuriems didžiausias malonumas – patogiai įsitaisius žiūrėti televizorių. Jis pasidavė brolio avantiūrai dar su keliais jonaviečiais kopti į aukščiausią kalną Europoje. „Mano brolis – alpinistas, tad teko ir man su juo įkopti į Elbrusą. Sakyčiau, kad tai turi išbandyti kiekvienas vyras. Kiekvienas vyras turėtų nulipti nuo tos savo sofos, palikti televizoriaus pultelį ant stalo ir įkopti į aukštikalnę. Tai yra pakankamai sudėtinga. Pajunti ir kalnų ligą. Man galva plyšo iš skausmo, patyriau ir dehidrataciją. 

Teko praustis šaltiniuose. Jie – velniškai šalti, bet kai tu savaitę nesiprausęs, tai nebėra kur dėtis. Šaltas vanduo ir kalnai puikiai išvalo sąmonę. Kalnuose, kritinėse situacijose atsiskleidžia žmogaus esybė. Vieniems labai norėjosi bet kokia kaina pasiekti viršūnę, o man atrodė, kad svarbiausia – likti sveikiems. Tuo pat metu kopusioje rusų alpinistų grupelėje tada žuvo žmogus: menkiausia klaida gali kainuoti gyvybę.

Tu gali vyriškas būti su bokalu rankose ir minkštai sėdėdamas, tačiau pabūk vyru kalnuose. Jei išbūsi, sakysiu, kad tu – tikras vyras. Na, o tie jaunuoliai, kurie „kietus“ vaidina gatvėse prie BMW vairo, tiesiog kelia gailestį“, – kalbėjo T. Survila.

Tačiau kad ir kaip Tadas mėgtų aktyvų laisvalaikį, kita jo aistra – bitės, o pagal įgytą profesiją jis – tikrų tikriausias bitininkas. Vyras bitininkauja nuo 12 metų, o paklaustas apie įgėlimus šypsodamasis numoja ranka: jį yra sugėlę ir 30, ir 40 bičių.

„Matyt, dar nepasiekiau savo ribos. Sezono pradžioje organizmas gal kiek aštriau reaguoja, tinimas būna stipresnis, tačiau, įpusėjus sezonui, panašu, kad organizmas adaptuojasi. Bitininkas negali bijoti bičių, nes tada išsiskiria adrenalinas, o jos tai jaučia.  

Eidamas pas bites, tu negali būti prisikvėpinęs, negali būti pavartojęs alkoholio, suprakaitavęs. Mano bitės – pakankamai ramios, aš nenaudoju nei pirštinių, nei tinklelio“, – kalbėjo T. Survila.

Tadas prisipažįsta, kad bitininkystės tema jam yra neišsemiama. Gamta traukė jau nuo vaikystės, o senelio pavyzdys turėjo įtakos gyvenimo būdui pasirinkti.  

„Mano prosenelis buvo šios sodybos įkūrėjas. Kaip pasakojo mama, jis ir bites, ir gėles, ir daržą augino. Kai manęs vaikystėje paklausdavo, kuo aš būsiu, visada sakydavau, kad užaugęs būsiu bitininku, sodininku ir gėlininku. Tad štai, matyt, prisišnekėjau ir esu tuo patenkintas“, – sakė T. Survila.

Jovita Stanevičiūtė