@ jonavoszinios.lt

„Nuo kitų vaikų slėpiausi tualete. Tada pirmą kartą paskambinau mamai. Taip ji sužinojo apie patyčias, kurios vos neperaugo į  fizinį smurtą“, - sako dvidešimtmetis jonavietis Gytis Gedvilas.

Dėl savo degančios spalvos plaukų, strazdanų ir šviesios odos vienoje iš Jonavos mokyklų Gytis ne kartą patyrė patyčias. Tačiau išskirtinės išvaizdos vaikinas, vaikystėje svajojęs būti veterinaru, dabar žengia pasaulio podiumais ir pristato žinomų drabužių kūrėjų kolekcijas.

Tiesa, vos savaitei grįžęs į gimtąją Jonavą vaikinas sako net ir dabar miesto gatvėse nesijaučiantis jaukiai – replikų dėl savo išvaizdos jis sulaukia iki šiol.

Gyčio gyvenimas, aukštyn kojom apvirtęs tada, kai jam buvo vos šešiolika, primena pasaką, apie kurią tegali tik svajoti dauguma paauglių.

Klausytis Gyčio – įdomu. Jei trumpam nusuki akis, ima atrodyti, kad girdi ne vos gyvenimą pažinti pradedančio dvidešimtmečio, tačiau mažiausiai jau trisdešimties sulaukusio ir gyvenimo išminties išmokusio vyro žodžius.

***

Gyčio namai dabar yra pasaulis. Netrukus po mūsų pokalbio jo laukė skrydis į Pietų Korėją. Prieš tai jis dirbo Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, jam teko pristatyti net ir „Versace“ mados namų kolekcijas.

Į mados pasaulį, kuriame konkurencija yra didžiulė, Gytis įėjo plačiu mostu ir vienu mostu atvėręs duris – taip, kaip pavyksta vienetams.

„Kol kas aš nieko per daug neplanuoju. Gyvenu. Ir galvoju, kad bus taip, kaip likimas sudėlios. Tačiau kaip matau iš savo patirties – likimas sudėlioja visai neblogai“, - sako G.Gedvilas.

***

Tai, kad yra kitoks nei visi, Gytis suprato dar būdamas vaikas. Ryškūs plaukai, šviesi oda ir strazdanos – tai ir buvo išskirtiniai bruožai, dėl kurių teko kęsti patyčias mokykloje, tačiau dėl kurių vėliau jam atsivėrė mados pasaulio durys.

Eilinėje ir niekuo neišskiriančioje jonaviečių šeimoje augęs G.Gedvilas apie mados pasaulį neišmanė nieko.

Tačiau vieną kartą bendrame giminės susitikime iš jis išgirdo siūlymą, jog reiktų išbandyti save mados pasaulyje.

Kiek vėliau internete išvydęs „Mados infekcijos“ skelbiamą atvirą atranką, Gytis pasiryžo nuvažiuoti į Vilnių. Tačiau, išvydęs maždaug 500 žmonių minią, vienu metu šešiolikmetis pagalvojo, kad geriausiai būtų net nebandyti ir grįžti namo.

„Kaip aš tuo metu jaučiausi? Gerai ir nepamenu. Ne savose vėžiose. Niekas neaišku. Nori padaryti ką reikia, bet nežinai, ką reikia padaryti. Nuvažiavau į atranką be jokio pasiruošimo“, - juokėsi G.Gedvilas.

Netrukus paaiškėjo, kad vaikino baimės buvo be pagrindo – jį modelių agentūros pastebėjo iš karto. Maždaug po dviejų savaičių jis rankose jau laikė pirmąją savo sutartį, o dar po dviejų mėnesių išskrido į Milaną.

***

-Gyti, tuo metu dar mokėtės mokykloje?

-Taip, dešimtoje klasėje. Mokslai buvo pačiame įkarštyje. Kai ryžto yra – galima padaryti viską. Dėmesio, laiko šis darbas reikalauja labai daug.

Kai pradedi keliauti, pajunti laisvę, imi pažinti naujus žmones, o kai vėliau grįžti atgal į Jonavą, į tą pačią mokyklą – mokytis nėra noro. Iki tol buvau buvęs tik Jūrmaloje, o lėktuvu skristi neteko.

Prasidėjo kitoks gyvenimas. Mokslus derinau su darbu, o dvyliktoje klasėje nedirbau ir visą dėmesį skyriau mokyklai.

Dar liko vienas etapas – studijos. Kol kas niekur nestudijuoju, tačiau ateityje norėčiau. Bet kai tau tik 20, tu nepažįsti pats savęs ir nežinai, kuo norėtum būti. Sunku pasirinkti, o daug jaunų žmonių taip ir suklysta. Manau, kad kelionės ir darbas man – puikus laikas atrasti save. Pavyzdžiui, vaikystėje norėjau būti veterinaru. Tačiau dabar tokių minčių neturiu, nors gyvūnus labai myliu.

Žmonių gyvenimas kartais sukasi mažu ratu, o kai keliauji – atrodo, kad tau atsidaro visos durys. Tu augi. Būčiau kitoks žmogus, nei esu dabar.

Kai pradėjau dirbti modelio darbą, mano tikslas buvo pakeliauti, o ne fotografuotis. Kelionės susipažįsti su labai skirtingais žmonėmis, daug pamatai, daugiau supranti, todėl pažiūrėjus atgal į savo kraštą norisi tarsi jį pastūmėti – kad žmonės taptų atviresnio mąstymo.

-Tačiau kai tau tik šešiolika, tau atsiveria pasaulio durys, yra tikimybė, kad gali ir paslysti?

-Yra. Tu visada gali paslysti, nesvarbu, ką tu dirbti. Bet keliaujant yra daug daugiau aplinkybių. Esi įtakojamas kitų, norisi išbandyti... Reikia atrasti savo vidinę sieną, kuri ir sustabdo.

Visada yra pagundų, nes dirbti su žmonėmis, kurie yra viskuo laisvi. Jie turi daug pinigų, jie gali gauti, ko nori. Taip, yra daug pavyzdžių, kai žmonės nusirita.

Antra vertus, gal žmonėms ir atrodo, kad viskas rožėmis klota. Bet kai esi tik šešiolikos, ir pradedi keliauti po pasaulį, išvažiuoji iš namų, palieki savo socialinį gyvenimą, savo draugus šeimą – tai sunku. Sunku palikti ir sunku iškeisti.

Kartais pabundu ir pagalvoju, kad labiausiai dabar norėčiau atsikelti savo namuose, pamatyti mamą, jaunesnįjį brolį. Tačiau ir vėl – supranti, kad kitaip nebus. Ir žinai, kad reikia keliauti, reikia pamatyti. Ir užsidirbti. Tokią galimybę mažai kas gauna.

-Kada pats supratot, kad esat kitoks, nei jūsų bendraamžiai?

-„Kitoks“ – plati frazė. Kad aš esu kitoks savo išvaizda, supratau būdamas labai jauno amžiaus, kai išgirdau pirmas replikas.

Vėliau – paauglystė, kai replikos perėjo į patyčias. Vadindavo tam tikrais žodžiais.  Tai buvo tokie kvaili dalykai. Tačiau jie gali privesti prie savęs menkinimo.

Patyčių buvo, ir gana nemažai. Man ir dabar pasąmonėje užsilikę: reikia laikytis saugumo nuo žmonių.

-Tai skaudindavo?

-Žinoma, kad skaudindavo. Bet dabar žiūriu kaip į pamoką. Patyčios mane užgrūdino.  Pamokų metu jų nebūdavo, bet per pertraukas - taip. Manau, kad labai daug jaunų žmonių nuo to kenčia.

Mums reikia dar mokytis priimti kitus žmones.

Aš esu šviesaus gymio, degintis saulėje negaliu dėl sveikatos. O dar  raudonplaukis. Net ir dabar išgirstu replikų, bet dabar aš nereaguoju. Jų pasigirsta ir gatvėje iš pravažiuojančių automobilių.

Jonava nėra pats saugiausias miestas. Nors nejaučiu didelio pavojaus, pasąmonėje žinau, kad  atsargumo reikia laikytis.

Paauglystėje aš galbūt stengiausi nekreipti dėmesio į savo išvaizdą, stengdavausi negalvoti apie ją. Taip buvo lengviau – negalvoti nieko.

-O mokytojai, tėvai žinojo?

-Kartą teko slėptis tualete – mane tiesiog vijosi. Manau, kad tai galėjo peraugti į smurtą. Tokios situacijos geruoju nesibaigia. Tada, pasislėpęs tualete, paskambinau mamai.

Mokytojai žinojo ir manau, kad suprato, kas vyksta. Jei nežinotų, būtų gaila. Aš nežinau, kaip to galima nematyti. Mano auklėtoja žinojo. Buvo teikiama ir pagalba, pokalbiai su socialiniais darbuotojais. Bet iš jų jauti ne šimtaprocentinį pasiryžimą padėti. Atrodo, kad visi galvoja – tai praeis.

Vėliau, jau kitoje mokykloje, mane labai palaikė mano klasės draugė. Apie tokius dalykus ne visada gali papasakoti tėvam.

-Mokyklą baigėte, išaugote ir dirbate darbą, apie kurį anksčiau net nesvajojote. Gyti, o kiek jums pačiam dabartiniame jūsų gyvenime svarbi mada?

-Nesivaikau garsių vardų. Rengiuosi paprastai. Pamenu, kai kartą teko demonstruoti drabužius, kurių vertė – apie 50 tūkstančių eurų. Kartais net baisu į sumas pažiūrėti.

-Kokie, jūsų akimis, yra mados pasaulio užkulisiai?

-Ten chaosas! Kartais atrodo, kad visi pagrindiniai naujos kolekcijos darbai vyksta likus dviem valandom iki jos pristatymo. Visi laksto, triukšmas, kažką reikia taisyti. Modeliui geriausia tada ramiai stovėti ir laukti, kol viskas baigsis.

O prie scenos, šviesų, žmonių, dėmesio turbūt niekada neįprasiu – adrenalino būna visą laiką. Tačiau man šis darbas patinka todėl, kad jis suteikia galimybę keliauti. Tai didžiausia vertybė.

-Tačiau vertybė yra ir kiti dalykai. Tarkim, šeima, pagaliau – meilė ir jausmai.

-Kol gyvenu tokį gyvenimą, man būtų sunku palaikyti artimus santykius su mergina. Aš galbūt senamadiškas, bet nieko neieškau – man svarbu gyvas bendravimas, žmogaus akys. Turbūt nesirinkčiau draugės iš mados pasaulio, dirbančios tokį patį darbą.

Man pavyzdys yra mano tėvai, kurie jau dvidešimt metų kartu. Jie kartu žengė per visas problemas, per sunkumus. Problemų sprendimas ir padaro santykius daug stipresnius.

Nežinau, kas bus. Neplanuoju. Kol kas gyvenu ir keliauju. Dabar išvykstu į Pietų Korėją.

-Bilietas į vieną pusę?

-Taip, nes nežinau, kus keliausiu po to ir kur likimas nublokš. Lietuvoje per metus būnu kelias savaites.

Modelių gyvenimas – tai ir atrankos, kur tu randi darbą. Tas darbas yra ir loterija.

Pradžioje man finansiškai padėjo tėvai, nes viskas kainuoja – kelionės, pragyvenimas. Dabar išlaikau pats save. Noriu susikurti finansinę ateitį.

Tiesa, idėjų dėl ateities yra, planų yra. Bet dabar aš keliauju - jaučiu, kad pats savęs dar gerai nepažįstu. Ir nežinau, kur mane toks gyvenimas gali nuvesti.

Bet galimybės yra beribės.

Jurgitos Lieponės tekstas (žurnalas "Stilius").