Planšetinis kompiuteris klasėje

@ jonavoszinios.lt

Šiandien, kai planšetinis kompiuteris tampa mūsų kasdienybės dalimi, neišvengiamai reikėtų pradėti galvoti ir apie šių kompiuterių panaudojimą ugdymo procese. Dažnai jaunoji karta įvardijama kaip nepakelianti galvų nuo išmaniųjų įrenginių ir neskirianti pakankamai dėmesio supančiai aplinkai. Tačiau turime suprasti, kad, bėgant metams, keičiasi technologijos, žmonės ir jų vertybės.

Beveik neabejoju, kad atsiradus spausdintai knygai, senoji karta taip pat kaltino to meto jaunimą, kad šis per didelį dėmesį skiria meilės romanams, vėliau priekaištauta dėl bereikalingai švaistomo laiko prie televizoriaus, o jei grįžtume į  senovės graikų laikus, tai šie rankraštį laikė bereikalingu dalyku, nes kiekvienas „protingas žmogus“ Homero Iliadą turėjo mokėti atmintinai. Būtų keista, jei modernėjant technologijoms nesikeistų visuomenė ar jos tarpusavio komunikacija, o senajai kartai, ko gero, neišvengiamai lemta bambėti apie šiuolaikinio jaunimo „blogumą“. Apie žinių kaupimo ir komunikacijų formų pasikeitimą liudija ir autoritetingiausio žinių lobyno Encyclopedia Britannica perkėlimą iš popierinio būvio į skaitmeninę erdvę. Šiame kontekste keistai atrodo šiandieninės švietimo sistemos „įsikabinimas“ į popierinius vadovėlius. Pagal atliktus tyrimus Vakarų Europoje, gavęs naują užduotį intelektualinės sferos darbuotojas 90 % atvejų, pradėdamas darbą, informacijos ieško internetinėje paieškos sistemoje. Tai atrodo akivaizdu, tačiau ne švietime! Švietime vyrauja vadovėlinių tekstų analizė bei popierinės pratybos, kurių atliktas užduotis be vargo gali surasti internetinėje erdvėje. Dažnai mokytojas, apie tai puikiausiai žinodamas, dažniausiai užsimerkia, nes autorinių užduočių kūrimas yra pakankamai sunkus ir laiką užimantis darbas, o juk ir aklas nurašinėjimas (galbūt ir nuolatinis kartojimas) yra „mokslų motina“. Todėl nestebina darbdavių teiginys, kad realiam darbui  ką tik baigęs mokomąją įstaigą jaunuolis nepasiruošęs: ne tik neturi praktinių įgūdžių, bet ir nesugeba susirasti (ar kritiškai įvertinti) informacijos apie užduoties atlikimo galimybes. Vadovėliniai tekstai labai patogūs – koncentruotai atrinkta medžiaga reikalinga žinių perdavimui. Tačiau šių tekstų autoritetingumas lemia kitą problemą – jaunuolių negebėjimą kritiškai vertinti informacijos. Jaunosios Z kartos mokymas, yra mokymas begalinės informacijos srautuose išrinkti patikimiausią šaltinį, kurį pageidautina nuolat  vertinti kritiškai.

Džiaugiuosi Jonavos politechnikos mokykloje sudarytomis sąlygomis, mokyti mokinius istorijos, naudojant planšetinius kompiuterius. Dar prieš keliolika metų mokymosi ir komunikacinė (pramoginė) erdvė buvo atskirtos viena nuo kitos. Vadovėliai – mokymuisi mokykloje, o kompiuteris – bendravimui namuose. Šiandien šios erdvės susijungia išmaniuosiuose įrenginiuose. Užduotys elektroninėje erdvėje yra kūrybiškesnės, žaismingesnės ir skatinančios bendradarbiavimą, o pramoginė erdvė neretai gali turėti akademinį kontekstą, pvz: Rome: total war; World of tanks. Tai padeda sudominti mokinius. Atsiveria galimybė ne tik surasti informaciją, bet ir kritiškai įvertinti turinį: patikrinti šaltinio ir jo autoriaus patikimumą. Vietoje vieno istorinio įvykio nuomonės aprašymo vadovėlyje, galime dirbti su skirtingomis kelių autorių interpretacijomis. Toks kritiškumu paremtas informacijos įvertinimas teikia optimizmo, kad mokinys taip pat bus atsparus nedraugiškų valstybių propagandiniams informacijos srautams.

Planšetinio kompiuterio pagalba, istorijos pamokose analizuodami istorinius šaltinius mokiniai gali operatyviai (įsijungę paieškos sistemą) užpildyti žinių spragas, ar pasigilinti į dokumento platesnį kontekstą (ko paprastai trūksta vadovėliuose). Naudoju nemokamą google classroom sistemą, kurioje realiame laike galima stebėti mokinių atliekamas užduotis, rašyti patarimus, bei saugoti nemažą kiekį paruoštų pamokų. Daug XXa. istorinės medžiagos yra kino kronikose. Internetinė aplinka leidžia mokiniams pamokoje individualiai analizuoti kronikų medžiagą, taip vizualizuojant (kas šiandien itin svarbu Z kartai) istorinius įvykius. Pamėgtos Power Point programos įpareigoja klasę dirbti vienodu tempu, neatsižvelgiant į skirtingus mokinių gabumus. Savo istorijos pamokose, naudodamas planšetinius kompiuterius ir classroom aplinkoje talpinamas įvairaus sudėtingumo užduotis, lengviau įgyvendinu mokymo diferenciaciją, nes mokiniui atsiveria galimybė rinktis jam suprantamą užduotį ar jos atlikimo būdą.

Vertindamas vadovėlių ir kitų vizualinių mokomųjų priemonių gausybę, kuriomis remiantis vyksta mokymo procesas, drąsiai galiu teigti, kad išmaniųjų technologijų naudojimas yra pigesnis nei kokybiškas mokymas tradicinėmis mokymo priemonėmis. Tačiau problema yra ta, kad mokytojų metų metus kauptas tradicinis žinių ir priemonių bagažas turi būti iš naujo (ir ne vieną kartą) pritaikomas  naujajai Z kartai.

Taip pat keičiasi ir ruošimo profesijai reikalavimai. Praėjusiais metais paskelbtuose Statistikos departamento duomenyse buvo atsiskleista valstybės problema konkurencinėje rinkoje – palyginus su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje mažas darbo našumas. Viena iš priežasčių – pasenusios gamybos technologijos. Naujoms investicijoms pritraukti valstybė turi ruošti darbuotoją, pasiruošusį dirbti su šiuolaikinėmis darbo priemonėmis. Naujasis darbininkas – žmogus, suvokiantis ir valdantis automatizuotą gamybos procesą. Todėl išmaniųjų prietaisų naudojimas ugdymo procese yra neišvengiamas, siekiant konkuruoti Europos Sąjungos rinkoje.

Jonavos politechnikos mokyklos istorijos, etikos ir pilietiškumo mokytojas Egidijus Živaitis