@ jonavoszinios.lt

Dažnai pasikalbame siaurame rate, o juk vertėtų pasidalinti savo patirtimi ir plačiau. Taigi, esu viena iš mamų, kurį jau skaičiuoja paskutiniuosius mėnesius iki sūnaus 2-ojo gimtadienio. Mano sūnus gimė 2015 m. sausio mėn. O tai reiškia, kad ne už kalnų ir darželio malonumai.

Šių metų vasario mėnesį iš mamų sužinojau, kad formuojamos grupės, tačiau mes kvietimo negavome. Dauguma kaip susitarę tvirtino, kad tai yra dėl to, jog mūsų sūnus gimė sausio mėnesį ir aiškino, jog reikėjo prašymą rašyti ranka, o ne elektroniniu būtu (senas būdas – geras būdas). Ką gi ne bėda, nuėjusi į mūsų pasirinktą darželį papildomai (be elektroninio prašymo) juodai ant balto pareiškiau norą sūnų leisti į darželį (t.y. į lopšelio grupę) nuo rugsėjo-spalio mėnesio. Noriu pastebėti, kad iš tiesų ir pati darželio administracija paprašė papildomai parašyti prašymą bei parekomendavo ateiti rugpjūčio mėnesį „pasirodyti“. Ir darželį nurodėme tik vieną – taip patarė pati darželio direktorė, tariamai taip būtų prioritetinė tvarka skiriama vieta.

Rezultatas – likome gražia forma „už borto“. Iš paviešintų grupių sąrašų sužinojau, kad į lopšelį priimti vaikai yra netgi jaunesni už mano sūnų. Taigi iš savo pažįstamų rato gavome priekaištų, kad reikėjo duoti kišį. Bet toks būdas mums svetimas. Ir netgi po to, kai sužinojau, jog kai kurie atsiėmė dokumentus lankyti minėtą darželį, o kiti nutarė atidėti lopšelio lankymą, man kreipiantis buvo atsakyta, jog reikia laukti eilės.

Bet į lopšelio grupę mūsų vaikas nepapuolė ir kai sausį jam sukaks 2 metai, mes išgirsime standartinę frazę „Vietų nėra, naujos grupės bus formuojamos vasarį ir vaikai priimami nuo rugsėjo“. Gaila, kad prie viso to neprideda instrukcijos, kur palikti vaiką, kai tau baigiasi vaiko priežiūros atostogos ir reikia grįžti į darbą bei kur rasti kompetentingą auklę. Bet aš - ne apie visą šią liūdną biurokratiją.

Kaip byloja žymi frazė, „kai vienos durys užsidaro, atsidaro kitos“. Laimei, taip ir nutiko. Kokios gi šaunios šios naujosios durys! Tai - Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centro (toliau - VLC) dienos grupė. Gal tai nuskambės kaip reklama, bet tikrai negaliu nepasidžiaugti viešai.

Mano sūnus dienos grupėje adaptavosi greitai ir lengvai, nes kas kartą, kai tik jis nuliūsdavo, prie jo prieidavo gerai nusiteikusi VLC darbuotoja. Mačiau ir kito vaiko daug sudėtingesnį adaptavimąsi, bet, patikėkite, rezultatas taip pat džiuginantis. Pasakytumėte - didelis čia reikalas – visi anksčiau ar vėliau pripranta. Bet patikėkite, daug maloniau vaiką palikti ramia širdimi, žinant, kad jam neteks ašaroti kelias dešimtis minučių.

O svarbiausia, mano vaikas, būdamas dar lopšelinuko amžiaus (t.y. jam dar nėra 2 metų) ne tik socializuojasi, ten ji moko dalintis, laistyti gėles, tvarkyti, būti savarankišku. Kiekvieną dieną jis įvairiapusiškai lavinamas: lipdo, klijuoja, piešia, eksperimentuoja, užsiima kūno kultūra, mokosi kalbų, o esant geram orui - lauke džiaugiasi rudens ypatumais (renka lapus, kaštonus, pagaliukus, akmenukus – taip lavinama smulkioji motorika). Taigi, po pusdienio vaiką pasiimu smagiai nuvargusį.

Matydama, kad grupėje yra ne vienas mano sūnus, vis keliu sau klausimą, kodėl gi darželiuose nesukuriama daugiau lopšelių grupių, jeigu tam yra poreikis?

O kai girdžiu iš mamų, kad darželiuose lopšelinukai nėra lavinami, nes yra per maži pagal amžių, vis spėlioju kodėl mes nutylime. Juk vaikai - mūsų ateitis.

Jeigu klaustumėte, ar žadame leisti vaiką į darželį, atsakysime - be abejo. Mes vis dar tikime gerais pavyzdžiais ir viliamės, kad ateis ta dieną, kai sistemos spragos bus užglaistytos. O iki tol pažadam netylėti.

Alina

VLC nuotr.