@ jonavoszinios.lt

Vieno mirtis išgelbėja kito gyvybę, o tragedija ir džiaugsmas žengia greta vienas kito. Bemiegės naktys, įtampa, baimė, daugiasluoksniais jausmais ir minutėmis skaičiuojamas laikas – visa tai nuolat patiria tiek organus persodinantys medikai, tiek donoro sulaukę ligoniai.

Nors Lietuvoje vis daugiau žmonių nelaimės akistatoje sutinka paaukoti savo artimojo organus, tačiau visi su organų donoryste susiję mitai – dar neišsklaidyti. Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 340 žmonių, kuriems reikalinga kokio nors organo persodinimo operacija. Širdies persodinimo laukia ir du vaikai.

Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos „Kauno gyvastis“, vienijančios sergančius inkstų ligomis, gyvenančius su persodintais organais ar laukiančius transplantacijos savanorė Aušra Degutytė sako, jog gaunantys antrą gyvenimo šansą, savo donorui ir jo artimiesiems jaučia dėkingumą visą likusį gyvenimą.

Pasak A.Degutytės, spalis Lietuvoje yra minimas kaip organų donorystės mėnuo, tačiau skleisti žinias draugija stengiasi nuolatos.

-Jūsų nuomone, kokį etapą Lietuvoje išgyvena organų donorystė? Iš akmens amžiaus, matyt, jau išaugome, ir donorystės idėjos bei žmonių supratimas palaipsniui skinasi kelią?

-Taip, pritarimų organų donorystei ir sutikimų dovanoti po mirties savo artimojo organus vis daugėja. Tai matosi pagal didėjantį atliekamų transplantacijų skaičių. Jei prieš dešimt metų per metus būdavo sulaukiama apie 33-38 organų donorus, tai 2015 metais buvo rekordinis donorų skaičius – 57.

-Kiek žmonių Lietuvoje laukia donoro? Kiek iš jų – širdies, kepenų, inkstų, ragenos?

-Tie skaičiai nuolatos kinta. Kažkam atliekama transplantacija, kiti, deja, miršta jos nesulaukę. Dar kitiems transplantacija negalima dėl įvairių medicininių priežasčių. Rugsėjo 1 d. duomenimis, daugiausiai žmonių laukia inksto persodinimo – tokių yra 149. Akių ragenos laukia 75, kepenų – 55, širdies – 35, plaučių – 9, kasos ir inksto komplekso – 7,  širdies ir plaučių komplekso – 4 ligoniai.

-Transplantacijos laukia ne tik suaugusieji, bet ir vaikai?

-Šiuo metu širdies transplantacijos laukia 2 vaikai, kepenų transplantacijos - 11 vaikų, inkstų - 2 vaikai,  akių ragenos transplantacijos laukia 1 vaikas. Kepenų transplantacijos dažniausiai atliekamos iki vaikui sueina vieneri metai. Lietuvoje kol kas jos nėra atliekamos. Šeimos vyksta į užsienį  - Lenkiją, Belgiją.

-Kokių organų Lietuvoje yra persodinta daugiausiai?

-Kadangi inkstai yra porinis organas, todėl vieno donoro inkstai persodinami dviem laukiantiems transplantacijos. 2015 metai buvo ypatingi, kai buvo atliktos net 106 inksto persodinimo operacijos. Vidutiniškai jų atliekama apie 60-70 per metus.

-Transplantacijų skaičius auga. Kaip manote, kodėl? Sklaidosi mitai, ar žmonės tampa sąmoningesni?

-Įvairiai. Mes patys nuolat dalyvaujame viešuose renginiuose, skaitome paskaitas. Jaučiame pasikeitusį žmonių sąmoningumą. Dauguma į tai žiūri su pagarba. Vis rečiau tenka išgirsti keistų klausimų ar baimių.

Viena iš Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos „Kauno Gyvastis“ veiklos krypčių – organų donorystės propagavimas, visuomenės švietimas organų donorystės tema. Skaitome paskaitas mokyklose, kolektyvams, regiame viešas akcijas, dalyvaujame įvairiuose renginiuose, kad tik kuo didesnė visuomenės dalis sužinotų apie donorystę. Kuo daugiau žmonių apie tai žinos ir pritars donorystei, tuo daugiau gyvybių bus išgelbėta.

-Spalis – organų donorystės mėnuo. Kaip jį minėsite?

- Jau spalio pirmąją Prienų ir Birštono apylinkėmis kelios dešimtys draugijos žmonių dalyvaus pėsčiųjų žygyje „Nemuno kilpomis“. Mes eisme „Už organų donorystę. Už gyvenimą“.
 
„Nemuno kilpomis“ yra masiškiausias Lietuvoje organizuojamas žygis, kuriame dalyvaus apie 3 tūkst. žygeivių. Manau, kad būsime matomi – eisime su savo organizacijos atributika.
 
Tradiciškai organizuojame žvakučių akciją gyviems ir mirusiems donorams pagerbti, kuri vyks didžiuosiuose Lietuvos miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Taip pat Vilniuje vyks padėkos medikams renginys, be kurių donorystė ir transplantacija negalima.

-Ar žygyje dalyvaus ir žmonės, gyvenantys su persodintais organais?

-Taip. Mes norime ne tik skleisti donorystės idėją, tačiau parodyti ir tai, kad gavę antrą šansą šie žmonės toliau gyvena pilnavertį gyvenimą.

- Organų donorystė – jautri tema tiek ligoniui, tiek netekusiems artimojo.  Kartais tragedija žengia koja kojon su laime. Kažkam – skausmas netekus artimojo, kažkam – laimė, sulaukus donoro. Ar Jūsų pačių kartais neapima daugiasluoksnis jausmas, kad gyvename keistai trapiame pasaulyje?

- Taip, tikrai taip.  Visi, gaunantys antrą gyvenimo šansą, dėkingi savo donoro artimiesiems, kurių teisingo apsisprendimo dėka jie gali gyventi, mylėti ir būti mylimi. Minėdami savo antrąjį (arba inksto) gimtadienį jie užperka Šv. mišias už savo donorą ir jų artimuosius. Tas begalinis dėkingumas išlieka visam laikui.

- Jei aš turėčiau kitą širdį, labai norėčiau pamatyti žmogaus, man ją dovanojusio, artimuosius. Gal net uždegti žvakutę ant jo kapo. Ar būna tokių norų? O galimybių?

-Užsienyje tokia praktika yra. Lietuvoje – ne. Ir tikrai suprantama, kodėl. Tokie saugikliai reikalingi tam, kad vėliau nebūtų šantažuojamas asmuo, gavęs donoro organą.

Kiek tenka bendrauti kalbant apie organų donorystę renginiuose, ar skaitant paskaitas, dažnai tenka išgirsti žmonių mintis apie tai, jog jie norėtų, kad po mirties organai būtų persodinti vaikui ar jaunam žmogui. Tačiau toks įsivaizdavimas ir idealizavimas ne visada atitinka tikrovę. Tai - dar viena priežastis, kodėl informacija yra konfidenciali.

Niekada negali žinoti, kokius jausmus ir emocijas gali išgyventi savo artimojo netekęs asmuo, sutikęs žmogų, gyvenantį su jo artimojo inkstu ar širdimi. Psichologiškai tai labai sunku.

-Paklausiu gal naiviai ir primityviai. Bet koks tas jausmas, kai žinai, kad tavyje yra dalis kito žmogaus? Žmogaus – mylėjusio, žmogaus – tikėjusio, žmogaus – laukusio ir staiga netikėtai žuvusio.

-Sutartinai visi, gavę naują širdį ar inkstą, sako: „Tai mano“. Tenka matyti, kai iš karto po transplantacijos jie glosto ir kalbina savo naująjį „gyventoją“.

Yra tekę girdėti įvairių istorijų, kai po širdies transplantacijos pats žmogus jaučia savo elgesio ar pomėgių pakitimus.

-Ar yra galimybė bendrauti anonimiškai, per Nacionalinį transplantacijos biurą?

- Taip, bendrauti laiškais per Nacionalinį transplantacijos biurą (NTB) yra galimybė. Parašius laišką -padėką donoro artimiesiems, jis perduodamas. Transplantacijos biuras jį persiunčia donoro artimiesiems.

-Kiek žmonių Lietuvoje šiuo metu turi įsigiję donoro korteles?

-22 868 asmenys sutikę, kad jų audiniai ar organai po jų mirties būtų panaudoti transplantacijai. Iš jų - net 65 proc. moterys. Tarp pasirašiusių sutikimą daugiausiai yra jauni žmonės, nuo 18 iki 30 metų.

 -Koks yra organų kelias? Žmogus, kuris laukia donoro, iš lovos gali būti pažadintas net naktį, jam atsiradus? Tarkim, po eismo įvykio atsiradus donorui?

-Kaip žinia, dažniausiai nakties metu laukiantys transplantacijos sulaukia skambučio apie tinkamą donorą. Iki lemtingo skambučio jie gyvena laukimu ir viltimi. Jie nuolat turi būti pasiekiami, jie nuolat turi būti pasiruošę reikiamu momentu atvykti į gydymo įstaigą.

Ta žinia būna tarsi laukta, bet tuo pačiu ir netikėta. Tuo momentu apima įvairiapusiai jausmai, kažkam netektis, kažkam galimybė grįžti į normalų gyvenimą.  

Tačiau skambutis ir kvietimas atvykti dar nereiškia, kad bus atlikta organo transplantacija. Atsiradus dviem donoriniams inkstams, kviečiami 6 recipientai (laukiantieji transplantacijos). Po maždaug šešias valandas trukusių tyrimų atliekamos dvi operacijos, kiti keturi važiuoja namo. Nors visi atvykę tikisi, kad transplantacija bus atlikta būtent jam.

Ir fiziškai, ir psichologiškai tai sunku ištverti. To negalima palyginti su šansu įstoti į norimą universitetą, tai - ne svajonių darbo gavimas. Tai galimybė išgyventi ir gyventi toliau.

-Kaip parenkami žmonės - recipientai? Pagal tyrimus? Donoro ir jo amžių? Ar dar pagal kitus dalykus?

-Transplantologijoje ypatingai svarbus audinių ir organų suderinamumas. Klinikinės imunologijos laboratorijose atliekami tyrimai, būtini inkstų, širdies, kepenų, kasos ir kitų organų transplantacijoms.

Kalbant paprastai – prieš transplantaciją yra tiriamas ir recipientų, ir donorų kraujas, siekiant parinkti geriausią imunologinį suderinamumą turinčią donoro-recipiento porą. Jei recipientui būtų persodinti jam imunologiškai netinkantys donoro organai, transplantacija baigtųsi nesėkme. Ir tikrai neužtenka tik kraujo grupės atitikimo.

Ruošiantis kitų organų (širdies, širdies ir plaučių komplekso, plaučių, kepenų, kasos) persodinimui kviečiama po vieną transplantacijos laukiantį recipientą – tą, kurio klinikinė būklė sunkiausia, taip pat atsižvelgiama į recipiento ir donoro ūgį, svorį.

 -Iš kur atsiranda donorai? Eismo įvykiai, kai netikėtai žūsta žmonės. O kas dar?

-Lietuvoje įteisintos dvi organų donorystės rūšys – donorystė po mirties ir gyvoji donorystė, kai inkstą ar dalį kepenų dovanoja šeimos narys, sutuoktinis ar artimas giminaitis.

Donorais po mirties dažniausiai tampama po nelaimingų atsitikimų, patyrus galvos traumą ar insultą. Tik po smegenų mirties nustatymo galima konstatuoti žmogaus mirtį. Smegenų mirtis konstatuojama tik ligoninės reanimacijos skyriuje trijų gydytojų konsiliumo metu. Apie mirusio žmogaus tinkamumą donorystei taip pat sprendžia tik medikai. Ir tik tuomet, po artimųjų sutikimo, įmanoma organų ir audinių donorystė.

-Kaip ir kur galima įsigyti donoro korteles? Ar tokios kortelės turėjimas reiškia, kad nebereikia artimųjų leidimo, nes tokia yra žmogaus valia?

-Paprasčiausias ir patogiausias būdas gauti donoro kortelę - užpildyti sutikimą internetu, per elektroninės  valdžios vartus. Nuorodą galima rasti donoras.lt svetainėje.

Donoro kortelę taip pat galima gauti visose gydymo įstaigose, užpildžius sutikimo formą.

Jos turėjimas neapsprendžia, kad žmogus po mirties taps donoru, artimųjų sutikimo taip pat yra klausiama.

Todėl mes visada akcentuojame, kad svarbu apie savo apsisprendimą pasakyti savo artimiesiems (sutuoktiniui, vaikams, tėvams, broliams, seserims). Jie, dažnai nežinodami ką galvojo apie donorystę jų artimas ir brangus žmogus, lemiamu momentu atsisako paaukoti mirusiojo organus.

Tie žmonės, kurie sutinka paaukoti savo artimojo organus kitiems, visai svetimiems, nepažįstamiems yra verti didžiausios pagarbos. Nes kažkam tas „kitas“ yra pats brangiausias ir artimiausias žmogus: mama, vaikas, tėvas, sesuo, sutuoktinis.

-Kaip gyvena žmonės su persodintais organais? Ar tai – pilnavertis gyvenimas? Jie turi nuolat lankytis pas gydytojus? Stebėti savo sveikatos būklę? 

-Žmogus, kurio gyvybę palaikė nuolatinės dializės procedūros, po transplantacijos tampa tarsi laisvas. Jis gali gerti daug vandens, valgyti įvairų maistą.

Po plaučių transplantacijos kažkas gali pats įkvėpti oro, kitas po širdies transplantacijos gali užlipti laiptais nedusdamas, ir nesitempdamas dirbtinės širdies aparato paskui save.

Iškart po transplantacijos skiriamos didelės dozės imunosupresantų (vaistai, mažinantys imunitetą), kad organizmas neatmestų svetimkūnio. Todėl labai padidėja virusų ir kitų ligų tikimybė. Reikia labai saugotis, ypač pirmuosius metus, nes labai sumažėja organizmo atsparumas.

Po transplantacijos iš pradžių dažnai reikia lankytis pas gydytojus, atlikti tyrimus, koreguoti vaistų dozes. Vėliau tyrimai retėja. Vaistus reikia gerti visą gyvenimą.

Po metų vieni tęsia mokslus, kiti grįžta į darbus, sportuoja, užsiima mėgstamomis veiklomis ir pan. Gyvenimas iki transplantacijos ir po transplantacijos tikrai labai skiriasi.

Didžiausia donorystės prasmė – tai atsiradusi nauja gyvybė. Moterys po inksto transplantacijos pagimdo sveikus kūdikius. Vyrai, gyvenantys su persodintomis širdimis, tampa tėčiais. Tai tikrai stebuklas.

Didžiausios pasaulio religijos pasisako už organų donorystę. Organų donorystei pritaria krikščionių, islamo ir kitos religijos.

-Kokius netikėčiausius, keisčiausius mitus apie organų donorystę esate girdėję? 

-Tikriausiai dažniausiai girdimas mitas, kad jei turėsiu donoro kortelę, manęs negydys. Visuomet medikai stengiasi išgelbėti gyvybę. Jie tikrai nėra suinteresuoti didinti mirtingumo.

Tenka girdėti ir frazę, kad „po smegenų mirties galima atsigauti“. Žmonės dažnai maišo smegenų mirtį ir komą. Po komos atsigauti galima, bet po smegenų mirties - ne. Smegenų mirtis yra galutinė mirtis. 

„Imant organus bus sudarkytas kūnas“. Tai dar vienas mitas. Organai yra paimami tokiu pačiu būdu, kaip ir atliekama paprasta operacija. Lieka tik pooperacinis randas, o paimant akių ragenas, jų vietoje įdedamas implantas, kuris vizualiai nesiskiria nuo tikrosios ragenos. 

Anksčiau buvo paplitęs mitas, kad turtingiems žmonėms greičiau atliekama transplantacija. Tikrai ne. Viską lemia imunologinis atitikimas, o ne piniginės storis.

Dažnai žmonės – artimieji – namuose kalba apie testamento sudarymą bei sprendžia, kam po mirties paliks savo turtą. Kalbama net apie tai, kur ir kaip žmogus nori būti laidojamas. Tačiau labai svarbu kalbėtis ne tik apie materialius dalykus. Reiktų aptarti ir donorystės galimybę. Žinant žmogaus požiūrį, po jo mirties artimiesiems yra daug lengviau priimti sprendimus.

Jurgitos Lieponės tekstas, draugijos "Kauno gyvastis" nuotr.