@ jonavoszinios.lt

Kaip reaguoti į artimo išsakytą norą nusižudyti? Ką galima padaryti čia ir dabar? Kaip apie tai kalbėtis? Su kuo? Kaip padėti sau? Kaip padėti kitam?

Jau po savaitės Jonavos meno galerijoje pasikalbėti apie tai jonaviečius kviečia Jurgita Jurkutė, o kartu su ja atvyksta ir trys psichologai.

Jonava tapo pirmuoju miestu, kuriame rengiama vieša diskusija apie tai, apie ką iki šiol kalbėti buvo nepriimtina ir gėda.

„Esu sukaupusi didelę asmeninę patirtį ir savo kailiu patyriau, jog mažindama tylą aš sumažinau savo baimes, savo skausmą. Mane sustiprino kunigas. Jis pasakė: “Visai nesvarbu, ar tu Jurkutė, ar Šapranauskas. Tu turi paminti savo išdidumą ir paprašyti pagalbos. Aš tą padariau. 

Todėl kviečiu jus visus į susitikimą Jonavoje. Aš būsiu laiminga, čia matydama ir siuvėją, ir merą. Tai nebus lengva tema, bet aš jau išmokau apie tai kalbėti su begaline šviesa ir viltimi“, - sako J.Jurkutė.

„Jonavos žinių“ skaitytojams – pokalbis su Jurgita Jurkute.

-Rugsėjo 13 dieną Jūs kartu su psichologais atvažiuojate į Jonavą, o susitikimo su jonaviečiais tema – savižudybės. Turbūt nederėtų klausti, kaip atkreipėte dėmesį į savižudybių problemą, mat žiniasklaidoje buvo rašyta apie tai, kad prieš kelis metus nusižudė Jūsų tėtis, o kiek vėliau – ir Jūsų scenos kolega, aktorius Vytautas Šapranauskas. Tačiau Jūsų norisi klausti, kodėl kalbate apie savižudybes, mat žmonės, savo artimoje aplinkoje jas išgyvenę, dažniausiai renkasi tylą.

-Aš visų pirma kalbu apie jausmą, kurį jaučia žmogus, patyręs artimo žmogaus savižudybę. Būtent nuo to ir prasidės mūsų vakaras – diskusija. Po to, kartu su trimis itin didelę patirtį sukaupusiais psichologais - Vilniaus universiteto klinikinės ir organizacinės psichologijos lektoriumi Pauliumi Skruibiu, savižudybių prevencijos įgyvendinimo Kupiškio rajone darbo grupės koordinatore Valija Šap ir Vilniaus Krizių įveikimo centro direktore Renata Černovaite - kalbėsime ir apie daugybę kitų su šia tema susijusių klausimų.

Kaip reaguoti į artimo išsakytą norą nusižudyti? Ką galima padaryti čia ir dabar? Kaip apie tai kalbėtis? Su kuo? Kaip padėti sau? Kaip padėti kitam? Kaip atpžinti riziką? Aš nuoširdžiai tikiu, kad dabar yra laikas. Esu sukaupusi didelę asmeninę patirtį ir savo kailiu patyriau, jog mažindama tylą aš sumažinau savo baimes, savo skausmą.

Aš savotiškai išsilaisvinau. Bet labai gerai suprantu ir tuos, kurie renkasi tylą. Mūsų šalyje vis dar tvyro gana neigiamos nuomonės savižudybių klausimu, o visuomenės požiūris visais laikais turėjo mums įtaką. Kai mus palaiko – tai suteikia mums jėgų, kai smerkia – slegia ir netgi žudo. Bet viską įmanoma keisti pradedant nuo savęs. Tikiu, jog rugsėjo 13-oji kažkam taps didelių pokyčių pradžia.

-Jūsų kalba patirčių konferencijoje TEDxVilnius, vykusios sostinėje, buvo viena iš labiausiai įsimintinų ir turėjusių atgarsį. Vien kanale „Youtube“ įrašą peržiūrėjo daugiau nei 270 tūkst. žmonių. Ar tam tikra prasme tai įkvėpė ir padrąsino šia tema kalbėti dar garsiau, ir rengti susitikimus su Lietuvos miestų bei rajonų gyventojais?

-Tikrai taip. To palaikymo man labai reikėjo. Aš ėjau nuoširdžiai tikėdama, kad dabar laikas. Ir nesuklydau. Didžiulis atgarsis, daugybė asmeniškų ir skaudžių kitų žmonių laiškų, Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimas tapti kampanijos “Už saugią Lietuvą” ambasadore. Visa tai man leido tik labiau pasitikėti ir tikėti, kad einu teisingu keliu. Savotiškas palaiminimas.

Šiandien aš esu tikra, kad po truputį mes išmoksime apie tai kalbėti ir kalbėtis. Beje, kalbos įrašas yra ir gestų kalba, kurią peržiūrėjo  5 tūkst. žmonių. Tai irgi daug pasako apie poreikį suprasti ir išgirsti šią temą.

-Kokiuose miestuose ar rajonuose jau buvote, gal galite šiek tiek plačiau papasakoti apie savo veiklą savižudybių prevencijos srityje? Tai, matyt, nėra tik kalba prieš auditoriją, Jūs dirbate ir su psichologais?

-Jonava bus pirmas miestas, kuris sulauks šios diskusijos. Tokia vizija jau senokai sukosi mano galvoje. Aš galvojau, jog pradėsime nuo miestų, kuriuose rudenį bus pradėtos įgyvendinti savižudybių prevencijos iniciatyvos. Tai Kelmė, Kaišiadorys, Rietavas, Varėna. Bet jūs buvote greitesni su kvietimu.

Sumažinti stigmą tikrai yra įmanoma, o savo pavyzdžiu mes kiekvienas galime įkvėpti pokyčiams kitus, taip pat parodyti, kad šiuo atveju profesionali psichologo pagalba yra gelbstinti.

Šią vasarą kartu su režisiere Giedre  Genevičiūte ir operatoriumi Pauliumi Aleškevičiumi dirbome ties trimis vaizdo įrašais - interviu. Juose aš kalbinu skirtingus psichologus apie skirtingas vengimo kalbėtis priežastis ir kaip iš to išsilaisvinti. Tokia vaizdinė medžiaga jau rudenį atsidurs internete ir kiekvienas žmogus, galės tai pamatyti, atsirinkti sau reikiamą žinią.

Mes kartais net neįsivaizduojame kokią gydančią ir įkvepiančią galią turi paprastas žodis, pasakytas laiku ir vietoje.

Dar viena sritis - nukreipimas. Man dažnai žmonės rašo prašydami patarimo dėl artimųjų ar savęs. Aš juos tiesiog nukreipiu pagal jų situaciją pas vienus ar kitus specialistus, į įstaigas. Visada galiu pasitarti su šioje srityje dirbančiais psichologais, jie man labai padeda. Patebėjau, jog žmonės sudėtingose situacijose pasimeta ir tikrai nežino, ką daryti.

Bet visa tai yra mano savanoriška veikla. Tad kartais turiu save pristabdyti, ir nepamiršti savo pačios gyvenimo ir darbų.

-Savo „Facebook“ paskyroje neseniai pasidalinote įrašu apie situaciją Kupiškyje. Tai – rajonas, kuriame savižudybių skaičius gerokai viršijo Lietuvos vidurkį, tačiau dabar jau trys mėnesiai, kaip Kupiškio rajone nenusižudė nė vienas žmogus. Kokia programa ten vykdoma ir kokios permainos įtakojo pokyčius?

-Taip, Kupiškio pavyzdys yra unikalus. Kiek žinau, iniciatyvos ėmėsi psichologas ir Vilniaus universiteto klinikinės ir organizacinės psichologijos lektorius Paulius Skruibis, pasiūlęs pabandyti įgyvendinti tokią iniciatyvą mažesnėje vietovėje, kur padėtis būtų itin bloga. Pagal statistiką tai buvo Kupiškis.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesoriai Nida Žemaitienė, Aurelijus Veryga, psichiatras Arūnas Germanavičius ir psichologė Valija Šap atliko didžiulį darbą. Su V.Šap susipažinome ir pradėjome bendrauti šią vasarą. Valija - įkvepiantis žmogus, turinti neišsenkančios energijos ir jau du metus koordinuojanti šį projektą. Visa veikla prasidėjo nuo mokymų, kuriuose dalyvavo ir policininkai, ir mokytojai, ir dvasininkai, seniūnijų ir socialinių paslaugų darbuotojai, bendruomenių lyderiai.

Žmonės buvo apmokyti pastebėti savižudybės pavojų, atpažinti jį. Tai labai svarbu, žinojimas palengvina specialistų darbą. Jei gauna informaciją apie ketinimą nusižudyti, ir viena grandis informuoja kitą grandį. Rūpinamasi, kad žmogus neliktų vienas, kad apie tai žinotų ir šeimos gydytojas, o psichologas suteiktų bent keturias konsultacijas. Turbūt didžiausias jų pasiekimas, kaip ir pati Valija sako, – žmonių pasitikėjimas. Net mokyklinukas Kupiškyje jau žino, kas yra psichologas ir kada reikia pas jį apsilankyti.

-Kokius žmones kviestumėte ateiti į susitikimą Jonavoje? Tuos, kurie išgyveno artimojo savižudybę, tuos, kurie patys turėjo tokių minčių? Galbūt politikus, kurie priima tam tikrus sprendimus rajone, o gal – medikus?  

-Aš nenorėčiau skirstyti žmonių pagal pareigas ar pajamas, išsilavinimą, lytį ar amžių. Gyvenimiška patirtis man parodė, kad savižudybė gali paliesti bet kurią šeimą. Todėl iš visios širdies kviečiu kiekvieną žmogų, kuris ilgisi tikro, gyvo ir sielos gelmes paliečiančio pokalbio. Kuris ieško atsakymų. Kiekvieną žmogų, kuris turi jėgų ir noro keisti savo gyvenimą ir padėti kitam tai padaryti.

Žmogus reikalingas žmogui.  Mes visi reikalingi vieni kitiems. Aš būsiu laiminga matydama ir siuvėją, ir merą. Tai nebus lengva tema, bet aš jau išmokau apie tai kalbėti su begaline šviesa ir viltimi. Noriu ja pasidalinti. Noriu, kad atėję žmonės jaustųsi laisvai, nebijotų klausti arba atsineštų iš namų ant lapelio užrašytus klausimus.

Mes kartu kalbėsime ir kalbėsimės apie tai. Vieno klausimas gali duoti atsakymą dešimčiai. Juolab, kad į visus klausimus atsakymus padės rasti tikri savo srities profesionalai - Valija, Paulius, Renata. Ir aš, asmeniškai tai išgyvenęs žmogus. Profesionali bei asmeninė patirtis, kaip parodė ir pastarosios konferenciojos, kuriose dalyvavau, yra puikus tandemas.

-Tiek visuomenei, tiek žiniasklaidai, matyt, gana sudėtinga „nusibrėžti ribas“ – kaip ir kiek apie tai reikia kalbėti. Ar verta ieškoti priežasčių, dėl ko žmogus nusižudė? Pagaliau – ar iš viso reikia viešai kalbėti apie priežastis? Ar jis paliko atsisveikinimo raštelį, o kas jame buvo parašyta? Kaip jis nusižudė? Tai – paviršiniai klausimai, dažniausiai dominantys tiek žiniasklaidą, tiek visuomenę. Ar jie – teisingi, ar jie neturi priešingo efekto, ar jie negali tam tikra prasme pateikti savižudybės kaip išeities, kaip kelio? 

-Padidintas ir neatsakingas rašymas, kalbėjimas apie savižudybes visada gali duoti priešingą efektą. Kaip parodė statistika – jų skaičius net išauga.

Visuomenės informavimo etikos kodeksas jau turi rekomendacijas, kaip visuomenės informavimo priemonės turėtų apie tokius atvejus rašyti. Ir po truputį jaučiami rezultatai. Tačiau sąmoningumo, atsakomybės dar trūksta. Dažnai suveikia noras pritraukti daugiau skaitytojų, todėl antraštės būna labiau sensacingos, nei atsakingos. Spauda, televizija – tai didelę jėgą turintys mechanizmai. Jeigu jie visapusiškai bendradarbiautų ir laikytųsi psichologų rekomendacijų būtų nuostabu. Aš tikiu – vieną dieną taip ir bus visu šimtu procentu.

-Kokiu tonu reiktų kalbėti apie šią problemą? Ir kaip suvokti pasekmes – kuris tonas gali skatinti, o kuris – stabdyti savižudybes?

-Į šį klausimą vakaro metu geriausiai atsakys Valija, Paulius ar Renata. Bendraudama su šios srities specialistais aš pati sužinojau, kaip svarbu suvokti šios problemos daugiasluoksniškumą. Mes labai dažnai esame greiti nuspręsti, įvertinti, žinoti kaip yra iš tikrųjų arba kas kitam yra geriau. Bet tokiais atvejais, žmogus išgyvena didžiulę vidinę kančią ir jis nesugeba matyti alternatyvų, kurias matome mes.  Jam iš tiesų yra be galo sunku. Tarkim, depresija. Mūsuose vis dar gaju sakyti, kad tai - tinginių liga. Artimieji netgi gali pykti, norėti supurtyti ir pasakyti: “Štai, Jonas tai iš tikrųjų serga, o tu? Lopetą į rankas ir dings visos depresijos.”

Bet tai nedings. Tokiais atvejais žmogui labai sunku, dvasiškai sunku. Geriausia, ką mes galime padaryti, tai pabandyti jį prakalbinti ir leisti išsikalbėti, pabandyti įtikinti kreiptis į psichologą ar kitą specialistą. Kartais žmogui reikia visai nedaug. Supratimo, palaikymo, atjautos. Mums dar tikrai trūksta elementarios informacijos, kaip elgtis, kai šeimos narys prabyla apie savo ketinimus. Pvyzdžiui, aš ilgai galvojau taip kaip dauguma - neduok Dieve klausti apie savižudybę. Šiandien žinau, kaip svarbu nebijoti tiesiai paklausti: “Ar tu tikrai nori nusižudyti?”. Paprastai tai suveikia. Žmogus pajunta, kad kitas jį girdi.

-Mes garsiai kalbame apie daugelį dalykų. Viešoje erdvėje nebijoma kalbėti apie asmeninius skandalus, aiškintis santykių, o televizijos realybės šou transliuoja net intymius dalykus, tarsi trindamos ribą tarp „gėda“ ir „natūralu“. Tačiau, Jūsų nuomone, kodėl savižudybės yra tema, apie kurią kalbėti taip sunku? Jūs minėjote, kad žmonės jaučia gėdos jausmą, beprasmybę tada, kai jų šeimoje nusižudo artimas žmogus. Ar tą jausmą – gėdos ir beprasmybės – esate jautusi ir pati? Kaip iš jo išeiti?

-Tai nėra mano vienos nuomonė. Ruošdamasi kalbai aš skaičiau daug papildomos literatūros. Profesorės Danutės Gailienės sudarytoje knygoje “Gyvenimas po lūžio” radau 2015 metais atliktą tyrimą (P.Skruibis, S.Dadašev, O.Geleželytė, V.Klimaitė). Tyrimo metu buvo apklausti 44 žmonės: 21 bandęs nusižudyti asmuo ir 23 artimo savižudybę išgyvenę asmenys. Jo pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti vengimo kalbėtis apie savo patirtis su aplinkiniais priežastis. Viena jų – neigiamas visuomenės požiūris. Žmonės išsakė, jog tai turi didelės įtakos jų išgyvenimų slopinimui, skatina gėdos ir kaltės jausmus.  

Ne paslaptis, jog daug šeimų netgi slepią faktą, kad jų aplinkoje įvyko savižudybė. Aš asmeniškai pažįstu tokių šeimų. Tai labai skaudu. Tokios šeimos, mamos, žmonos, vyrai, tėvai, dukros ir sūnūs lieka tarsi be kaltės kalti. Gėda, kaltė, beprasmybė. Man visa tai pažįstama ir tai didelė našta. Užslopinti neigiami jausmai anksčiau ar vėliau paveikia mūsų psichiką ir fizinį kūną. Atsiranda įvairios ligos. Ar to mes norime? Gyvename laisvoje šalyje ir turime teisę laisvai jausti. Turime teisę būti ne tik sėkmingi, gražūs ir laimingi. Turime teisę gyventi pilnavertį gyvenimą, o jis paprastai negaili išbandymų. Aš būtent taip ir priėmiau savo skaudžią patirtį. Visų pirma mane sustiprino kunigas. Jis pasakė: “Visai nesvarbu, ar tu Jurkutė, ar Šapranauskas. Tu turi paminti savo išdidumą ir paprašyti pagalbos.” Taigi, aš išdrįsau kreiptis pagalbos į psichologą, aš skaičiau daug savipagalbos knygų, aš nebijojau ašarų ir aš išdrįsau apie tai kalbėti kitaip. Nuoširdžiai ir atsakingai.