@ jonavoszinios.lt

2017 m. sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2 mln. 849 tūkst. gyventojų. Tai yra 39 265 gyventojais mažiau nei pirmąją 2016 metų dieną. Jonavos miesto statistika taip pat neguodžia: tiek 2015, tiek 2016 metais matomas tendencingas gyventojų mažėjimas.  

Lietuvos statistikos departamento išankstiniai duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojų skaičius jau senokai nesiekia apdainuotos 3 milijonų ribos.  
Nors skaičiaus kitimą lemia ir tokie veiksniai, kaip šalies gyventojų gimstamumo ir mirtingumo santykis, akivaizdu, jog prie to prisideda didėjanti gyventojų emigracija. Statistikos departamentas skelbia, kad  2016 metais iš Lietuvos emigravo 50 978 gyventojai. Tuo tarpu imigravo žymiai mažiau – 21 358 žmonės. 

Sprendimas – emociškai sunkus 

Kad emigracija tampa viena didžiausių Lietuvos problemų, – vieša paslaptis. Nemažai žmonių atvirai prisipažįsta, kad emigruoti juos skatina noras turėti gerai apmokamą darbą. Tai patvirtina ir jonavietės Lolitos Kolojanskienės (47 m.) emigracijos istorija. Lolita šiuo metu gyvena Vokietijoje. Moteris pasakoja, kad būdama Lietuvoje ji negalėjo suteikti savo dukrai tokio gyvenimo, kokio norėjo. Dėl šios priežasties ji ryžosi palikti dukrą seneliams ir emigruoti.

„Jonavoje dirbau pardavėja, paskutinius 4 metus – „Lukoil“ degalinėje. Kai netekau darbo, reikėjo priimti kažkokį sprendimą. Kad ir kaip sunku buvo nuspręsti emigruoti, tiesiog neturėjau kitos išeities.  Kadangi buvęs sutuoktinis dukrai skiria vos 100 eurų alimentų, o aš turiu ja pasirūpinti – nebuvo kito pasirinkimo. Susiradau darbą vištienos fabrike. Čia gaunu minimalų atlyginimą, bet dalį pinigų atidedu santaupoms.  

Vykdama į Vokietiją žinojau, kad dirbsiu vištienos fabrike, tačiau nieko konkretaus nežinojau apie patį darbą. Jo ieškojau skelbimuose. Nors už šią darbo vietą teko mokėti pinigus, to visiškai nesigailiu. Tikrai esu patenkinta dabartine savo padėtimi, nes čia mano darbo diena trumpesnė nei Lietuvoje, o atlyginimas siekia 1100-1200 eurų.  

Uždirbdama tokią algą, aš galiu sutaupyti ir dukters ateičiai. Taip pat, nors dukra ir gyvena Lietuvoje, susitvarkiau dokumentus gauti paramą, skirtą vaikui, ir kiekvieną mėnesį išmoka siekia 190 eurų.  Lietuvoje dirbau dvigubai sunkiau ir daugiau, bet iš gaunamo atlyginimo galėjau tik egzistuoti“, – savo emigracijos istoriją pasakojo L. Kolojanskienė.

Lolita prasitaria, kad emigracija – emociškai sunkus sprendimas. Jai tenka gyventi toli nuo savo artimųjų, tėvų, dukters ir tai yra vienintelė priežastis, skatinanti ją grįžti į Lietuvą. „Nenoriu grįžti, tačiau reikės... Dukra nenori Lietuvoje palikti savo draugų ir kraustytis į Vokietiją. Mano tėvai – jau vyresnio amžiaus, todėl reikės jais pasirūpinti“, – tvirtino Lolita.

Iš našlaičio pensijos pragyventi negalėjo 

Į Lietuvą grįžti nenori ir Brigita Franskevičiūtė (18 m.). Tiesa, šios merginos emigracijos istorija kiek kitokia, o šiuo metu ji gyvena saulėtoje Ispanijoje. „Esu našlaitė ir, gyvendama Lietuvoje, buvau priversta glaustis pas drauges. 

Mokiausi Jeronimo Ralio gimnazijoje, o pragyventi iš našlaičio pensijos buvo neįmanoma. Mano padėtis nerūpėjo ir  savivaldybei. Gyventi pas drauges ir būti joms našta aš nenorėjau.  Visada gyvenau galvodama, kad užsienyje – geriau. Kadangi suradau savo tikrą brolį, kuris gyveno Ispanijoje, todėl ir išvažiavau pas jį. Nors negalėjau pabaigti mokyklos, emigracija man padėjo. Dabar dirbu aukle, galiu pasitaupyti ir pinigų. Tikrai labai ilgiuosi Lietuvos, draugų, kurie man padėjo, kai neturėjau kur gyventi, tačiau neketinu grįžti į Lietuvą, nes čia viskas brangu ir trūksta darbo vietų“, – sakė B. Franskevičiūtė.  

Ispanijoje, pasak pašnekovės, daug kas gerokai pigiau nei Lietuvoje. Čia pigios daržovės, vaisiai. Pavyzdžiui, ledų dėžė, kuri atitinka 12 lietuviškų porcijų, kainuoja tiek, kiek Lietuvoje viena porcija ledų.  Mergina sako, kad stengiasi labai nepeikti Lietuvos, nes ji – Tėvynė. 

Išvyko kartu su mama
Į Angliją emigravęs devyniolikmetis Kasparas Kuliešius – vienas iš tų, kurie ketina visam laikui likti užsienyje. Pasak jo, jau būdamas 14 metų žinojo, kad nenori gyventi Jonavoje. Kasparas pasakoja, jog Londone jau gyveno jo brolis, tad tai paskatino vykti būtent į Angliją. Vaikino teigimu, Londonas jį žavi ne tik dėl pragyvenimo lygio, bet ir dėl greito gyvenimo tempo, didesnių karjeros galimybių. 

„Mes emigravome kartu su mama. Ji čia greitai gavo darbą, tačiau pagrindinė mūsų emigracijos priežastis buvo mano užsispyrimas studijuoti Londone. Aš jaučiau, kad Jonava nėra tinkama vieta gyventi, nes ji – mažas miestas, kuriame nėra veiksmo, gyvena mažai žmonių. Kai buvau grįžęs atostogų į Jonavą, jaučiau nuobodulį“, – teigė K. Kuliešius.

„Nenoriu būti pabėgėlis“

Dalis emigrantų įsitikinę, kad gyvenimas kitose Europos valstybėse jiems suteikia kur kas daugiau galimybių, tačiau emigranto duonos paragavęs jonavietis Kirilas Galijevskij (23 m.) turi kitokią nuomonę: „Nenoriu būti pabėgėlis, kuris ieško gero svetur. Norėčiau pabandyti pakeisti esamą padėtį Lietuvoje“.

Kirilas pusantrų metų gyveno Islandijoje. Jo tikslas buvo ne tik didesnis uždarbis, bet ir gyvenimiška patirtis, gyvenimo būdo keitimas. Nors jam nuvykus į Islandiją teko pakeisti ne vieną darbo vietą, galų gale gavo picerijos pamainos vadovo darbą.  

„Atvykau į Blonduos miestą. Čia dirbau restorane, kuriam vadovavo islandas, bet dirbo vien lietuviai. Greitai mečiau, nes čia žmonės buvo tiesiog išnaudojami. Antrajame darbe per klaidą įdarbinus daugiau žmonių nei reikia, neužteko darbo valandų. Trečiąjį radau labai greitai ir jame dirbau likusį laiką“, – pasakojo jonavietis.  

Kirilo teigimu, islandai yra tolerantiški ir linksmi žmonės, o norint pritapti prie tokios visuomenės,  būtina išsižadėti homofobiškų, siaurų pažiūrų. „Jei žmogus atvirai reikš pasibjaurėjimą  homoseksualais, biseksualais ir sakys, kad jie yra psichiškai nesveiki žmonės, islandai nenorės su tokiu net bendrauti“, – patirtimi dalijosi vaikinas. 

Nors K. Galijevskij tvirtina, kad gyvenimas Islandijoje jam suteikė daug naudingos patirties, vaikinas savo ateitį mato tik Lietuvoje. „Man patinka Lietuva. Ji yra toks kraštas, kurį reikia keisti. Nemanau, kad Lietuvoje nėra darbo, tiesiog viskas priklauso nuo žmogaus. 
Dar būdamas 20-ties metų Lietuvoje gavau tikrai gerą darbo pasiūlymą. Tada man siūlė dirbti sraigtasparnių pardavimo vadybininku. Iš pradžių turėjau gauti 500 eurų, o galiausiai atlyginimas būtų siekęs 1000. Tačiau šio darbo atsisakiau, nes negalėjau suderinti su studijomis“, – teigė Kirilas.

Paklausus, ką jis galėtų patarti ieškantiems darbo žmonėms, vaikinas teigė, kad viskas priklauso tik nuo paties žmogaus.  

„Visų pirma, reikia paruošti gerą gyvenimo aprašymą. Būtina būti tolerantišku, mokėti tvarkytis su savo emocijomis, nervais ir – svarbiausia – būti žingeidžiu. Viskas priklauso nuo to, kaip pats žmogus save vertina“, – tvirtino Kirilas. 

Jovita Stanevičiūtė, "Jonavos žinios"