@ jonavoszinios.lt

„Kai savomis akimis pamatai, ką padarė besaikis mūsų pačių vartojimas, didžioji pramonė – supranti, kad pareis dar dešimt metų, ir ledynų nebeliks. Pasaulis keičiasi – niekur kitur to nepajusi taip stipriai, kaip atsidūręs akistatoje su tirpstančiu milžinu“, - sako neseniai iš kelionės po Norvegiją grįžę jonaviečiai Irma ir Svajūnas Paukštaičiai.

Kartu su bičiuliais devynviečiu autobusu keliavę sutuoktiniai tvirtina, kad savarankiška kelionė turi daug žavesio ir nėra itin brangi.

Nors šeima keliauja nuolatos, tačiau išvyka į Norvegijai priklausantį Lofoteno salyną ir Briksdalio ledyną jiems paliko vieną stipriausių įspūdžių.

***

Be detalaus kelionės plano išvažiavusi devynių žmonių kompanija visų pirma norėjo pasimėgauti vaizdais fotografų rojumi vadiname Lofoteno salyne – pamatyti poliarines dienas, laukinius paplūdimius, kalnus, mažus žvejų kaimus, Arkties vandenyną.

„Tačiau mūsų kelionės planas kiek pasikoregavo, kai žemėlapyje pamatėme, kad netoliese stūkso ledynas. Todėl grįždami iš Lofoteno ir užsukome ten“, - pasakojo keliautojai.

Būtent ledynas ir tapo visos kelionės vinimi, savo vidinės kelionės pradžia ir pabaiga, o vaizdai privertė susimąstyti ne tik apie laukinės gamtos grožį.

Iki ledyno, kuris yra Jostedalio ledyno nacionaliniame parke, galima nukakti keliais būdais. Pirmas jų – apie 14 kilometrų eiti pėsčiomis, tad į abi puses – beveik 30 kilometrų.

Nors sutuoktiniai yra ėję ir didesnius atstumus, tačiau šį kartą tam tiesiog pritrūko laiko.

Todėl iki ledyno jie plaukė specialiai turistus gabenančiu laivu. Laivas žmonių grupes atplukdo iki ledyno pradžios, o vėliau, norint pamatyti patį dar „gyvą“ ledyną, reikia eiti apie 4 kilometrus.

„Mus atplukdė iki tos vietos, kur anksčiau buvo ledynas, o dabar jis ištirpęs, todėl likęs tik nutirpęs paviršius – eiti iki paties ledyno teko tarsi Mėnulio paviršiumi. Tai – didžiuliai plotai, ir sunku net suvokti, kad prieš milijonus metų čia stūksojo tik ledas“, - kalbėjo sutuoktiniai.

Jostedalio ledyno nacionaliniame parke yra ir nuotraukos, kaip ledynas atrodė anksčiau – dar maždaug prieš 70 metų. Ten, kur dabar telikęs uolėtas paviršius, stūksojo ledas.

***

Pagaliau po daugiau nei valandos ėjimo keliautojams atsivėrė ir ledyno vaizdai. Tobulo baltumo, o vietomis – stulbinančio melsvumo ledas atrodė didingai.

„Su kuo palyginčiau jį savo dydžiu? Gal su „Achemos“ teritorija – tai kaip nedidelis miestelis. Turėjome nedaug laiko, ir nors nešėmės visą kopimui reikalingą įrangą, pakilti į ledyną nespėjome, todėl manau, kad ten dar grįšime“, - sako sutuoktiniai, kurie yra įkopę į ne į vieną viršukalnę.

Tačiau tiek Irmą, tiek Svajūną bei jų kelionės bičiulius nustebino ne tik ledyno dydis.

„Kai eini buvusiu ledynu, kai galiausiai savomis akimis pamatai jį patį – labai aiškiai supranti, kad pasaulis keičiasi, ir tuos pokyčius mes matome. Keičiasi nuo besaikio žmonių vartotojiškumo, nuo didžiųjų pramonės įmonių.

Mane tas suvokimas labai paveikė. Nėra to ledo, kuris čia buvo dar vos prieš 70 metų. Viskas dingo. Ir jei čia neatsivešime savo vaikų, gali būti, kad dar po dešimtmečio jie neturės jokios galimybės pamatyti gyvo ledyno – jo neliks, jo tarsi nebuvo“, - sakė S.Paukštaitis.

Tuo tarpu I.Paukštaitienė, žvelgdama į ledyną, sako pagalvojusi ir apie savo kasdienius įpročius.

„Nežinau, kodėl, tačiau tada pati sau pamaniau, kad daugiau plastikinių maišelių nepirksiu. Kažkodėl norom nenorom pasąmonėj imi galvoti apie savo įpročius, apie tai, kiek tavo paties elgesys įtakoja klimato kaitą“, - sakė keliautoja.

***

Ekstremalias pramogas mėgstantys keliautojai neatsispyrė pagundai per tarpeklius įlįsti į patį ledyno vidų.

„Nors tai nėra saugu - stovi ženklai, įspėjantys apie pavojų. Prie jo eiti artyn taip pat nerekomenduojama. Ledynas yra judantis, jis – su plyšiais. Tačiau mes visi trumpam į jį įėjome“, - sakė S.Paukštaitis.

Pačiame ledyne keliautojus apėmė dar keistesnis pojūtis. Nors didžiulis ledo kalnas iš šalies atrodo tarsi uola, tačiau jis tirpsta kiekvieną sekundę.

„Įeini vidun, ir pajunti lengvą lietų. Ant tavęs krenta vandens lašai. Ledynas tirpsta taip sparčiai, kad, nepajutęs to, greičiausiai ir nesuprastum. Tiesa, viduje nėra šalta – vieni kitiems plovėm nugaras“, - sakė keliautojai. 

Keliautojus nustebino ir ledyno spalvos – nuo svaigiai akinančio jo baltumo iki ryškiai šviečiančių melsvų ir žydrų atspalvių.

***

Irma ir Svajūnas sako, kad visiems rekomenduotų apsilankyti ir maždaug 2,5 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos nutolusiame Norvegijai priklausančiame Lofoteno salyne.

Nuo baltų paplūdimių iki pelkių, kalnų ir jaukių žvejų kaimelių, tarp ežerų ir Arkties vandenyno, susuptas į veržlias kalnų upes Lofotenas yra tikra duona akims.

Keliautojai čia pataikė atvykti tuomet, kai buvo poliarinės dienos. Per maždaug 12 kelionės dienų jie pėsčiomis nuėjo apie 200 kilometrų – kopė į kalnus, brido aukštomis samanomis, miegojo palapinėse ir pasijuto tarsi trumpam atitrūkę nuo civilizacijos.

Pasak keliautojų, devynių žmonių grupei kelionė kainavo po 700 eurų, o didžiąją dalį išlaidų sudarė kuras, kelių mokesčiai ir keltas.

Maistą jie vežėsi iš Lietuvos, o jį gamindavosi patys.  Tiesa, susikurti laužą čia sudėtinga, mat nėra medienos. „Vežėmės kelioninį primusą, įvairių negendančių produktų, riešutų, saldumynų. Vietoje maisto beveik nepirkome“, - sakė I.Paukštaitienė.

Keliautojus stebino ir tai, kad Lofoteno salyne palapines galima statyti beveik bet kur – nėra jokių privačių zonų. Tačiau, sako sutuoktiniai, jei keliausite į Lofoteną, patariama įsigyti kokybiškas palapines, mat paprastos prekybos centruose parduodamos palapinės salyno vėjų ir kartais kylančių vėtrų paprasčiausiai neatlaikys.

Pasak I.Paukštaitienės, nors pradžioje buvo sunku užmigti, mat naktys – šviesios, vėliau keliautojai prie šviesios paros įprato.

„Be to, tai labai patogu. Nereikia skubėti grįžti iš kalnų ar pasivaikščiojimo iki sutemstant. Todėl grįždavome vėliau, palapines statydavome gana vėlai.

Kiekvieną dieną pasirinkdavome kitą keliavimo pėsčiomis kryptį, o vakare vėl grįždavome prie autobuso. Po to pervažiuodavome į kitą vietą, ir vėl taip pat keliaudavome. Mes čia dar tikrai grįšime, nes tai viena įspūdingiausių vietų“, - pasakojo sutuoktiniai.

***

Briksdalio ledynas yra Jostedalio ledyno nacionaliniame parke. Turistai dažniausiai atvyksta iki jo „liežuvio“, tačiau čia taip pat yra organizuojamos iškylos į ledynus.

Žygių organizatoriai aprūpina kopiančiuosius specialiu inventoriumi.

Jostedalio ledynas – didžiausias ledynas Europos žemyninėje dalyje. Šio ledyno plotas siekia beveik 500 kv. km, tik jis sparčiai mažėja.

Jostedalio ledynas išliko nuo paskutinio ledynmečio. Briksdalio ledynas yra viena iš 22 Jostedalio ledyno atšakų, labiausiai lankomas turistų.

***

Norvegijos šiaurėje esantis Lofoteno salynas vadinamas šiaurietiška pasaka. 

Unikalus kraštovaizdis, gamtos reiškiniai čia traukia keliautojus iš viso pasaulio.

Už poliarinio rato esantys Lofotenas pasižymi vienu šilčiausių klimatų tokiose aukštose platumose. Pro Lofoteną prateka šiltoji golfo srovė, todėl net ir  žiemą nebūna labai šalta.

Žiemą turistai atvažiuoja pamatyti šiaurės pašvaisčių, slidinėti.

Dar viena populiari pramoga – banginių safaris, kai keliautojai vandens transportu plaukia į atvirą jūrą ir gali stebėti laisvėje plaukiojančiais banginius.

Vasarą poliarinės dienos, kai saulė nenusileidžia už horizonto, trunka maždaug  5 mėnesius.  

Po Lofoteną galima ne tik keliauti pėsčiomis, tačiau ir dviračiais, plaukti kanojomis, banglentėmis, nardyti.

Visas salyno plotas yra 1227 km², gyventojų skaičius – 24 500.

Vietos žmonės dirba žuvininkystės arba turizmo srityse. Žvejybos  sezonas čia trunka visus metus. 

Ingos Šilinės nuotr.