@ jonavoszinios.lt

Jei liūdesys, nusivylimas ir bemiegės naktys trunka ilgiau, nei dvi-keturias savaites, žmogui reikia specialistų pagalbos. Nebijokite jos ieškoti pas psichologus ir psichiatrus – tai nėra gėdinga, ir mitas, jog ši informacija vėliau gali pasiekti jūsų darbovietę, kaimynus ar darbo biržą.

Tikėtina, kad jei žmonės drąsiau kreiptųsi pagalbos ir žinotų, kur jos ieškoti, Lietuvoje sumažėtų ir savižudybių skaičius.

Psichologinę pagalbą Lietuvoje teikia ne viena pagalbos linija, taip pat ir daugybė privačių bei valstybinių gydymo įstaigų. Pastarosios teikia nemokamas ir lengvai prieinamas paslaugas.

Tarp valstybinių įstaigų, teikiančių psichologinę pagalbą Jonavoje yra VŠĮ Jonavos PSPC Psichinės sveikatos centras ir padalinys - Psichiatrijos dienos stacionaras.

Apie šių įstaigų veiką,teikiamą psichologinę pagalbą Jonavoje bei psichinę sveikatą – pokalbis su Jonavos psichinės sveikatos centro vedėja gydytoja Apolinara Zaveckienė bei Psichiatrijos dienos stacionaro vedėja gydytoja Ieva Šveikauskienė.

- Pastaruoju metu viena iš rimtų Jonavos ir visos Lietuvos problemų yra didelis savižudybių skaičius. Vis daugiau kalbama apie žmonių psichinę sveikatą. Tad kas ta psichinė sveikata iš viso yra?  Kada žmogus jau turėtų susirūpinti ne tik savo fiziniu kūnu, bet ir psichine būsena? Kokie požymiai, kad jau reikia pagalbos?

Ieva Šveikauskienė: Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme nurodoma, kad psichinė sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą ir liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Paprastai kalbant, psichikos sveikata - ne vien ligos nebuvimas, tai yra gebėjimas džiaugtis ir liūdėti. Kartais žmonės savyje sunkiai atranda šiuos jausmus.

Visos emocijos žmogui yra reikalingos tol, kol jos yra vedančios į priekį. Net ir liūdesys, nusivylimas, kelios bemiegės naktys kartais yra reikalingos, tačiau jeigu tai užtrunka daugiau nei dvi, keturias savaites, mes jau rekomenduojame susimąstyti ir galvoti apie tai, kad jau gali reikėti psichologinės ar psichiatrinės pagalbos. Būtent laiko matas čia yra labai svarbus.

Pas mus atėję žmonės skundžiasi liūdesiu, miego sutrikimais, darbingumo sumažėjimu, nesugebėjimu susikaupti. Dažniausiai sulaukiame ne vieno nusiskundimo ir požymio, bet viso komplekso.  Jei žmogus savyje aptinka, kad vienu metu jį užklupo keli nusiskundimai, tai jau yra rimtas indikatorius, sakantis, kad reikia ieškoti pagalbos.

- Jei žmogus supranta, kad jam jau reikia pagalbos, kur jis gali kreiptis? Kur jonaviečiai gali ieškoti pagalbos, susidūrę su tam tikromis psichologinėmis problemomis?

Ieva Šveikauskienė: Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centre veikia Psichikos sveikatos centras, kuris suteikia pirminę pagalbą. Pagalba yra nemokama ir atvira.

- Kaip trumpai apibūdintumėt Jonavos psichinės sveikatos centro misiją ir tikslą? Su kokiomis problemomis susiduria centras, vykdydamas savo veiklą?

Apolinara Zaveckienė: Mūsų misija yra teikti pirminio lygio psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, t.y. ligų diagnozavimas, gydymas, psichologinė pagalba ir užimtumas.

Viena problemų yra ta, kad didžioji dauguma pas mus dirbančių žmonių dirba ne pilnu etatu, specialistai dirba tada, kada jie gali, dėl to jų darbo grafikas galbūt ne visada yra labai patogus pacientams.

Kita problema, trukdanti vykdyti mūsų misiją yra ta, kad žmonės nelabai nori ir drįsta kreiptis pagalbos. Psichikos ligų stigmatizacija yra aiški problema visoje respublikoje. Taip pat yra sudėtinga padėti žmonėms, nes jie ne visada sugeba kritiškai įvertinti savo psichinę sveikatą, o negalavimus pastebi artimieji, kai liga jau būna toli pažengusi.

- Ko žmogus gali tikėtis kreipdamasis į Jonavos psichinės sveikatos centrą? Ar reikia išankstinės registracijos? Siuntimo? Jei aš staiga supratau, kad nebesusitvarkau su savo problemomis, ar galiu tikėtis greitos pagalbos?

Apolinara Zaveckienė: Norint patekti pas gydytojus psichologus, psichiatrus nereikia jokių siuntimų. Žmogus gali pas gydytoją registruotis internetu, telefonu arba atėjęs į registratūrą.  Jei žmogus nesirenka gydytojo, pas kurį nori lankytis, jis gali sulaukti gydytojo konsultacijos jau tą pačią ar kitą dieną, bet jei žmogus turi pageidavimą patekti pas tam tikrą gydytoją, tai eilė gali užsitęsti ir iki savaitės ar dviejų.

Kai į centrą kreipiasi žmogus, kuris skundžiasi bloga emocine savijauta, visų pirma dažniausiai jam yra skiriamas psichologinis ištyrimas, vertinama nuotaika, nerimas, mąstymas, nustatoma diagnozė. Vėliau gydytojas psichiatras sprendžia ar žmogui reikia skirti medikamentus, ar skirti apsilankymus pas psichologą, o galbūt - kompleksinį gydymą, kuris apima ir šviesos terapijas, atsipalaiduoti padedančius užsiėmimus. Kartais gydymas užsitęsia ir trunka net ne vienerius metus, nes yra lėtinių ligų, kurių gydymas negali būti nutrauktas, siekiant išlaikyti stabilią paciento būklę.

Kalbant apie pacientus , kuriems pasireiškė ūmios psichozinės būklės ar yra kilusi savižudybės grėsmė, reikia paminėti, kad jie gali tikėtis ypač greitos pagalbos, kuri bus jiems suteikta be eilės, tuojau pat.

- Kokia tvarka galioja nepilnamečiams, kurie nori sulaukti gydymo Psichikos sveikatos centre? Ar sulaukiat daug pacientų, kurie yra nepilnamečiai?

Apolinara Zaveckienė: Vaikus ir paauglius pas mus turi atlydėti jų tėvai ar globėjai. Jei į mus kreipėsi jaunas žmogus, kuriam dar nėra 16 metų, mes stengiamės jam padėti pasišnekėdami, tačiau jokio sprendimo dėl gydymo mes negalime priimti be jo tėvų sutikimo. Žinoma, jei tai yra ūmus reikalas, paauglys kalba apie savižudybę, savęs sužalojimą, mes tada bandome surasti jo tėvus ar vaikų teisių atstovus, kurie galėtų užtikrinti, kad jis bus saugus ir sulauks palaikymo.

Galiu pasakyti, kad jauni žmonės, paaugliai yra drąsūs ir dažnai ryžtasi pas mus ateiti net vieni. Paaugliai noriai naudojasi psichologų paslaugomis, tačiau dažniausiai labai kritiškai žiūri į medikamentinį gydymą.

- Galbūt pastebėjote, kad vienos ar kitos lyties atstovai dažniau naudojasi jūsų paslaugomis ir skundžiasi psichinės sveikatos negalavimais?

Apolinara Zaveckienė: Depresiniai susirgimai dažniau diagnozuojami moterims, tačiau labai didelę reikšmę tam turi tai, kad vyrai vengia kreiptis pagalbos į specialistus. Visuomenėje daromos labai didelės klaidos, kai berniukams nuo mažų dienų kartojama, kad jis turi būti tikru vyru, neverkti, būti stiprus. Dėl šių priežasčių vyrai vengia rodyti jausmus, išgyvenimus, nekalba apie savo problemas, o dažnas dar ir bando savo nusiskundimus pamiršti kilnodami taurelę. Dėl to moterys yra dažnesnės mūsų pacientės, tačiau tai nereiškia, kad depresija, nerimo sutrikimais ir panašiai vyrai neserga. Jie tiesiog nenori to pripažinti, bando problemas spręsti patys. Reikia nepamiršti, kad ne visas problemas galima išspręsti be specialisto įsikišimo.

- Visuomenėje sklando mitai apie tai, kad apsilankius psichinės sveikatos institucijose, rizikuoji savo reputacija, dėl to gali kilti problemų ieškant naujo darbo ir panašiai.  Ar žmonės gali jautis ramūs dėl informacijos konfidencialumo?

Ieva Šveikauskienė: Psichiatro vedama medicininė dokumentacija yra labai griežtai konfidenciali. Kiekvienas pacientas pasirašo sutikimų lapelį, kuriame nurodo, kam mes galime teikti informaciją. Be paciento sutikimo informacijos apie jo psichologinę sveikatą psichiatras negali pateikti net jo šeimos nariams.

Yra labai nedidelė dalis institucijų, reglamentuotų Lietuvos respublikos įstatymais, kurios gali gauti informaciją apie paciento lankymąsi pas psichiatrą be jo sutikimo.  Tarp tokių institucijų yra teismas, vaikų teisių apsaugos tarnybos ir pan., tačiau norėčiau pabrėžti, kad  nei darbovietė, nei kaimynai ar darbo birža negali gauti informacijos apie psichinę žmogaus sveikatą. Net išduodant nedarbingumo lapelį žmogui dėl psichinės ligos darbdavys to nemato ir neįmanoma tokios informacijos gauti.

- Atėjus rudeniui viešojoje erdvėje, spaudoje vis dažniau kalbama apie rudeninę depresiją. Ar egzistuoja toks reiškinys kaip rudeninė depresija? Galbūt pastebite, kad šiuo metų laiku žmonės dažniau kreipiasi į Jus? Ar yra kažkokių tai tendencijų kada žmonės tampa labiau psichologiškai pažeidžiami ir pacientų skaičius padidėja?

Ieva Šveikauskienė: Tokios kaip rudeninė depresija nėra, tačiau galima sakyti, kad depresijai yra būdingas sezoniškumas. Žmonių srautai rudenį tikrai intensyvėja, psichiatrų darbas irgi turi sezoniškumą - kaip ir mūsų ligos.

Depresija yra linkusi paūmėti rudenį ir pavasarį, bet šios ligos priežastys yra multifaktorinės, o sezoniškumas - tik viena iš jų. Gal daugiau dėmesio reiktų skirti gyvenimo tempui, patiriamam stresui, materialiniai bazei, tarpasmeniniams santykiams, kas tikrai labai įtakoja didžiulį kiekį nerimo sutrikimų, depresinių būsenų.

- Jonavoje veikia ir Psichiatrijos dienos stacionaras. Kokią veiklą jis vykdo?  Šis stacionaras įkurtas dar visai neseniai, bet ar pastebėjote jo veikos privalumus? Galbūt yra ir kažkokių trūkumų?

Ieva Šveikauskienė: Dienos stacionaras yra kaip tarpinė stotelė tarp poliklinikos ir stacionarinės paslaugos. Čia yra gydomos tokios būsenos, kurių gydymas poliklinikiniame lygmenyje kaip ir būtų per menkas, nes žmogui nebegali padėti vien tik apsilankymais, tačiau stacionaro dar nereikalaujančios. Psichiatrijos dienos stacionare yra gydomi visi psichinės sveikatos sutrikimai, išskyrus  priklausomybės ligas.

Dienos stacionaras yra projektinis skyrius, kurį finansavo Europos Sąjunga. Tai pakankamai pigi paslauga, lyginant su stacionarine paslauga, kuri pasiteisino daugelyje pasaulio šalių. Tačiau svarbiausia, kad Psichikos dienos stacionaro paslaugos užtikrina, kad pacientas gautų kompleksišką pagalbą, bet nebūtų išplėšiamas iš savo šeimos, gyvenamosios aplinkos.  Dienos stacionaro veikla yra akcentuota į psichiatro pagalbą, psichologinį konsultavimą, užimtumą, relaksaciją, šviesos terapiją. Toks kompleksinis gydymas padeda žmonėms greičiau  pasveikti.

Psichiatrijos dienos stacionaras dirba jau beveik metus. Jaučiame, kad žmonės vis dažniau renkasi mūsų paslaugas, tačiau šis stacionaras gali priimti ne daugiau 10-14 pacientų, nes  ligonių kasos finansuoja gydymą tik tokiam skaičiui žmonių. Manau, kad tai yra didžiausias šio stacionaro veiklos trūkumas, kuris apsunkina jo veiklą. Kitus trūkumus turbūt geriausiai galėtų įvardinti čia besigydantys žmonės,o mes tikrai stengiamės dirbti kuo geriau.

- Kokios pagalbos žmogus gali tikėtis Psichiatrijos dienos stacionare? Ar daug pacientų naudojasi šio stacionaro paslaugomis?

Ieva Šveikauskienė: Maksimalus gydymo dienos stacionare terminas - 30 darbo dienų.Panašiai tokio laiko ir reikia, kad pagerėtų žmogaus psichikos sveikata. Psichika nėra organas ir nesveiksta taip greitai. Tam, kad išnyktų nerimo, miego, nuotaikos sutrikimai, reikia tikrai daug laiko. Svarbu ir tai, kad visiems šiems psichikos susirgimams išgydyti, neužtenka vien medikamentų. Būtent todėl Psichiatrijos dienos stacionare yra vykdoma galybė terapijų: piešimas ant vandens, smėlio terapija, spalvinimas, darbas su augalinėmis medžiagomis, maisto gaminimas kaip terapija, keturis kartus per savaitę vyksta sporto užsiėmimai. Galima sakyti, kad Psichiatrijos dienos stacionaro paslaugos yra labai dinamiškos, nes mes stengiamės prisiderinti prie žmogaus.

Šiuo metu mūsų paslaugomis naudojasi 12 žmonių ir dar turim 3-4 savaičių eilę. Stengiamės, kad be eilės galėtų gydytis darbingi žmonės, kad kuo trumpiau truktų jų nedarbingumo pažymėjimo laikotarpis. Paklausa tikrai yra.

- Ar jonaviečiai drąsiai kreipiasi pagalbos? Galbūt yra priežasčių, dėl kurių žmonės vengia kreiptis pagalbos į Jus?

Ieva Šveikauskienė: Žmonės tampa drąsesni, tačiau psichiatrija Lietuvoje vis dar lieka stipriai stigmatizuota. Atvykę žmonės dažnai prasitaria, kad bijojo kreiptis pagalbos. Mane tikrai stebina toks išsireiškimas, bet turbūt tai yra vis dar kaip reiškinys visoje Lietuvoje - bijoti kreiptis į psichiatrą. Norėtųsi paraginti nebijoti. Sirgti reikia bijoti, o ne kreiptis pagalbos į psichiatrus.

Jovitos Stanevičiūtės tekstas

pexels.com nuotr.