@ jonavoszinios.lt

“Žinau, kad mano gimtas miestas turi problemų, bet ypač gera matyti teigiamus Jonavos pokyčius. Kad yra ne tik dviračių takų, bet ir kas jais važinėja”, - kalbėdama su “Jonavos žiniomis” sakė jonavietė Giedrė Čiužaitė.

Daug metų Lietuvos radijuje dirbanti žurnalistė G.Čiužaitė sako, kad Lietuva yra per maža ir nereiktų jos skirtyti į didmiesčius ir provinciją – gyventi patogiai galima bet kur. Lietuvos radijo laidos „Ryto garsai“ vedėja ir viena iš prodiuserių neseniai viešėjo Jonavoje ir kartu su Jonavos krašto muziejumi jonaviečius pakvietė į Lietuvos žydų genocido aukų atminimui skirtą renginį – muziejaus kieme buvo skaitomi Jonavoje gyvenusių ir nužudytų žydų vardai.

“Jonavos žinių” pokalbis su G.Čiužaite – ne tik apie tai, tačiau ir apie Jonavą, jos pirmuosius žurnalistinius žingsnius, pasirinkimus ir darbą Lietuvos radijuje.

-Giedre, pradėkim nuo projekto “Vardai”. Pati šio renginio idėja atsirado kiek seniau, tačiau šiais metais pirmą kartą nužudytų žydų vardai buvo skaitomi ir Jonavoje, o tai įvyko Jūsų iniciatyva.

-Dalyvavau „Vardų“ skaitymuose nuo tada, kai jie buvo pradėti organizuoti. Pirmą kartą, prieš penkerius metus, šis renginys vyko Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje, vėliau – ir kitose vietose. Kiekvieną kartą po skaitymų  viduje sukildavo daugybė klausimų. Ir apie tuos, kurie buvo žiauriai paniekinti, nužudyti, ir tuos, kurie tai padarė. Buvau dėkinga savo kolegei Lietuvos  radijuje Audrai Čepkauskaitei ir kitiems žmonėms, kurie organizavo „Vardus“. Manau, tokių skaitymų reikėjo ir Jonavai, tad šiemet tapau ne tik skaitytoja.

Labai džiaugiuosi bendravimu su Jonavos krašto muziejaus darbuotojomis - jos priėmė idėją ir padėjo ją įgyvendinti. Taip sakau ne dėl to, kad dėkoti gražu, o dėl to, kad man tikrai pasisekė.
Vieną vasaros dieną be jokių perspėjimų tiesiog atėjau į muziejų, prisistačiau ir papasakojau, kad įsivaizduoju čia tokį renginį. Man iš karto pasakė:  gerai, įdomu, nieko panašaus Jonavoje dar nebuvo.   

-Kodėl susidomėjote būtent žydų istorija? Ar, gyvendama ir besimokydama Jonavoje, žinojote, kad šis miestelis, ypač jo senamiestis gana stipriai susijęs su žydų istorija?

-Gyvendama Jonavoje apie vietos žydus žinojau tikrai per mažai. Mano tėvai į Jonavą atvažiavo su vadinamuoju „paskyrimu“, abu kilę iš Utenos krašto, todėl negalėjo daug ko pasakoti apie Jonavą, siedami tų pasakojimų su savo šeimos prisiminimais. Per istorijos pamokas kalbėjome, koks baisus buvo Hitleris, kiek pražudyta Europos žydų. Mama paauglystėje davė perskaityti „Anos Frank dienoraštį“ – žydų persekiojimo laiku Amsterdame besislapsčiusios mergaitės dienoraštį, kurį, jai mirus koncentracijos stovykloje, paskelbė tėtis. Nepamirštama knyga.

Buvau apie Jonavą skaičiusi, kad čia stovėjo septynios sinagogos. Bet kad visus šiuos pasaulio ir vietos istorijos faktus susiečiau, reikėjo žinoti daugiau nei tada buvo įprasta Lietuvoje ir mūsų mieste kalbėti žydų tema. Kodėl ir kaip žydų tautybės žmonės gyveno Jonavoje, kur jie ir kaip jie dingo ne iš bet kur kitur, o iš gatvių, kuriomis tu dabar vaikštai? Tokių klausimų mano aplinkoje niekas, deja, nekėlė.

Tik baigusi mokyklą, kai pradėjau daugiau keliauti po Europą, kai kitų šalių žydų istorijos ir Holokausto muziejuose pamačiau, kad ten atspindimi ir Lietuvos žydų likimai, suvokiau, kad mano supratimas apie Lietuvos istoriją labai skylėtas. Kad norint, jog tokių tragedijų pasikartojimo tikimybė būtų kuo mažesnė, negalime tiesiog apibendrinti: „Buvo sunkūs laikai“.  Kodėl nesakome, kad tai buvo mūsų gyventojai, mūsų tragedija, kaip ir trėmimai į Sibirą?

Pavyzdžiui, vienas gana buitiškas atvejis. Studijuojant Olandijoje bendraamžis paklausė, koks yra nacionalinis lietuvių valgis. Pasakiau, kad vienas iš tokių – bulviniai blynai. Jis sureagavo, kad tai yra žinomas Rytų Europos žydų valgis, suabejojo, ar jis tikrai lietuviškas.

Aš tada kažką numykiau. Dabar jau galėčiau pasakyti, kad iš tiesų vietos žydai valgė daug bulvių patiekalų, kepė bulvinius blynus, ir virė kažką panašaus į  cepelinus. Nesu kulinarijos ir žydų kultūros žinovė ir nesiginčyčiau dėl datų, kiek tarp žydiškų ir lietuviškų šių patiekalų variantų yra panašumų ir skirtumų. Apskritai virtuvė yra tik dalis kultūros. Bet per šeimos šventes pasičepsint mėgautis farširuotu karpiu (tai irgi litvakų stalui būdingas patiekalas) ir postringauti „ko tie žydai nori mūsų Lietuvoje“ yra absurdas.  

-Galbūt Jūsų susidomėjimui įtakos turėjo ir kraštiečio Grigorijaus Kanovičiaus kūryba?

-G.Kanovičiaus knygos tikrai labai prisidėjo prie įsivaizdavimo, kaip atrodė gyvenimas Jonavoje, kokių skirtingų pažiūrų žmonių buvo žydų bendruomenėje ir kodėl daugybė apibendrinimų apie ją yra netikslūs.

Šių metų pradžioje, skaitydama „Miestelio romansą“ – nuostabų romaną – ir ruošdamasi interviu su p. Kanovičiumi pasakiau sau, kad vien iš pagarbos šiam rašytojui „Vardus“ Jonavoje organizuoti būtina, net jei skaityti ateičiau aš viena.

-Pati esate iš Jonavos, čia mokėtės, čia pradėjote rašyti. Gal prisimenate savo pirmąjį parašytą tekstą Jonavos žiniasklaidai? Koks jis buvo? Kodėl iš viso susidomėjote žurnalistika?

-Taip, Jonavoje esu rašiusi „Naujienų“ laikraščiui, Senamiesčio gimnazijoje leidome „Aukurą“. Dar buvo toks eksperimentinis laikraštis "Provincija", kūrė jį tuometinė mano laisvalaikio kompanija ir aš prisidėjau prie poros pirmų numerių. Tada įgyvendinau norą pakalbinti Meno mokyklos vadovę Romą Jurgilienę. Be kitų veiklų, ji Jonavoje buvo organizavusi ir įdomius susitikimus su Lietuvoje žinomais žmonėmis. Tikslios citatos nepasakysiu, bet p. Roma kalbėjo, jog viena iš jos nuostatų - gyventi taip, kad pačiai su savimi nebūtų nuobodu. Šią mintį iki šiol bandau taikyti ir sau.

O žurnaliste tikriausiai tapau todėl, kad namuose buvo daug knygų, daug spaudos, man patiko skaityti, nesunkiai sekėsi rašyti, bet neįsivaizdavau savęs kuriančios romaną. Man įdomu klausytis kitų, tyrinėti reiškinius, būti tarpininke.

-Po mokyklos išvykote į Vilnių, baigėte studijas, atlikote praktiką Lietuvos radijuje ir ten likote dirbti? Kuo sužavėjo Lietuvos radijas? Kiek metų jau čia dirbate?

-Puikiai atsimenu metus, kai atėjau į Lietuvos radiją praktikos: 2003-ieji, tada Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė laimėjo Europos auksą. Kaip tik tą vasarą, kai radijas po praktikos pakvietė pasilikti, skaičiau sporto žinias ir pergalingą naktį ėjau įrašinėti švenčiančių žmonių emocijų. Taigi metų radijuje jau daug.

Tiesa, kelerius metus šalia veiklų LRT studijavau, paskui pati dėsčiau Vilniaus universitete  žurnalistikos studentams, dar buvo įsiterpusios motinystės atostogos – tad dažniausiai radiją kažkas papildo. O grįžtant prie pradžios, LRT radijuje sutikau daug sąžiningų ir įdomių žmonių. Pati redakcijos politika irgi buvo garbinga. Iki tol, dirbdama spaudoje ir viešųjų ryšių srityje, jau buvau susidūrusi su atvejais, kai viešojoje erdvėje suvedinėjamos sąskaitos, kai žmonės su mikrofonais virkdo kitus ir patys pasislėpę verkia, nes gauna redaktoriaus užsakymą žutbūt prakalbinti žmones, kurių šeimoje įvyko kokia nors tragedija. Tada pajutau, kad arba turiu dirbti kitokioje žiniasklaidoje, arba  rinktis visai kitą sritį.

-Ar tiesa, kad radijas turi kažkokios savo magijos – galbūt tai pastovumo magija, galbūt – atmosferos, o radijo žmonės yra šiek tiek kitokie, nei dirbantys spaudoje ar televizijoje? Ar įsivaizduojate save dirbančią komercinio radijo stotyje? O televizijoje?

-Aš sakyčiau, kad radijas ypač magiškas ir reikalingas tiems, kurie nėra priklausomi nuo vaizdų. Man pačiai garsas yra labai svarbu. Žmogaus balsas atspindi labai daug, nors kartais net sunku jį apibūdinti.

Esu pastebėjusi, kad jei žmogus neturi ką pasakyti, o tiesiog nori pasirodyti protingas, iš televizijos reportažo ar suredaguoto spaudos teksto tai ne visada pajusi. Kai klausaisi per radiją, greičiau suprasi, kas yra kas.

Ar skiriasi radijo žurnalistai nuo kitų? Sunku pasakyti. Kai kurie sako, kad radijo žmonės mažiau susireikšminę, paprastesni, tačiau gali būti ir priešingai. Pati įsivaizduoju save ir komerciniame radijuje – taip pat tame, kuriame daugiau muzikos nei kalbų. Ir nesakau, kad niekada nedirbsiu televizijoje. Bet kol kas erzina, kai po televizijos transliacijų, kurias kartais tenka vesti, turi išklausyti komentarus apie tai, kaip kas atrodė. Po radijo laidų giria arba peikia už tai, kas buvo pasakyta ir ko trūko.

-Ar nebuvo minčių grįžti į Jonavą ir dirbti vietos žiniasklaidoje? Jei nebuvo, tai kodėl – ar tai yra pernelyg ramūs vandenys,  ar darbas Vilniuje yra labiau kūrybiškas, įdomus, savitas, o ir galimybės - didesnės?

-Dėl galimybių leiskite atsakyti iš kitos perspektyvos. Žurnalistikos lietuvių kalba galimybės šiame globaliame pasaulyje apskritai yra ribotos. IT specialistas iš Lietuvos gali bet kada užsinorėjęs gauti darbą kitame pasaulio gale, o pagrindinis mūsų darbo įrankis – kalba, ir labai sunku ne gimtąją kalbą išmokti taip gerai, kad profesionaliai rašytum ar kalbėtum eteryje kur nors kitoje šalyje. O lietuviškai suprantanti auditorija – labai maža, ir vis daugiau jos gali vartoti kokybišką žiniasklaidą kitomis kalbomis.

Kalbant apie Lietuvą man atrodo, kad tai maža šalis, kurioje, jeigu nori, gyventi prasmingai gali bet kur. Susiklostė taip, kad esu Vilniuje, man čia gera, bet nesakau, kad neatsidursiu kitur.

Didžiausias skirtumas, kad Jūs, mažesniuose miestuose dirbantys kolegos, dažniau savo pašnekovus susitinkate gatvėje, parduotuvėse ir galite pažiūrėti jiems į akis. Kartais dėl to lengviau ieškoti tiesos, o kartais sunkiau atsiriboti nuo povandeninių srovių, asmeniškumų, nes bendruomenė yra mažesnė.

Žinoma, dar labai svarbi finansinė pusė, kas ir kodėl moka už tai, kad žiniasklaidos priemonė galėtų gyvuoti. Šie dalykai visur labai keičiasi. „Jonavos žinių“ ir Jūsų, Jurgita, pavyzdys yra vienas iš įrodymų, kad galimybes vis dažniau turime kurtis patys.

-Kokias temas, reportažus, kurie pačiai įstrigo, esate ruošusi? Kokios temos Jums pačiai yra įdomiausios? Kokie pašnekovai įsiminė?

-Dažnai svarbiausia yra ta tema ir tas žmogus, kurį ruošiesi kalbinti ar ką tik kalbinai. Ir didžiausia dovana, kai gali skirti tam laiko. Mus nuolatos spaudžia terminai. Nuo paauglių pabėgėlių iš Čečėnijos, kuriuos kitados kalbinau Jonavoje, iki beveik šimto metų sulaukusios šviesios senolės Ievos iš Utenos rajono, nuo prezidentų, jų žmonų, garsių užsienio mokslininkų iki geriausios Vilniaus kiemsargės – visi žmonės daug davė ir man asmeniškai, ne tik mano skaitytojams ar klausytojams.

Dirbant aktualijų laidose tenka domėtis daug kuo, nors socialinė politika, švietimas yra tos temos, kurias minėčiau kaip geriausiai suprantamas. Be žurnalistikos bakalauro, baigiau ir švietimo politikos magistro studijas, kad tvirčiau jausčiausi srityje, kuri man atrodo svarbi.

-Ar esate išgyvenusi, jautusi tiesioginio eterio baimę? Gal net sapnų tokių būna? Kaip su ja susitvarkote?

-Eterio baimės – gal tiksliau atsakomybės už tai, kad kiekviena minutė eteryje būtų išnaudota kuo geriau – visada šiek tiek yra. Ją sumažinti padeda ruošimasis laidoms, patyrimas, kokių situacijų būna, ir žinojimas, kad nepaisant to patyrimo visada bus improvizacijos ir nesėkmių.

Visai nemiegoti iš baimės neteko, bet kartą vos nepramiegojau laidos pradžios  (tada prižadino kolega, skubiai kviečiausi taksi ir po to įvykio įsigijau antrą žadintuvą). Dar pasitaiko sapnų, kad vėluoju pradėti laidą, garso operatorės panikuodamos koridoriuje šaukia: „Giedre, eteris!!!”, ir vietoje mano balso per radiją skamba muzika. Turbūt visų sričių žmonės papasakotų kažką panašaus iš savo pasaulio.   

- Ar domitės Jonavos naujienomis, galbūt kartais “perverčiate” ir Jonavos žiniasklaidą?  Kaip dažnai atvažiuojate į Jonavą?

-Į Jonavą atvažiuoju gana retai, nes su šeimos nariais dažniausiai susitinkame kituose Lietuvos kraštuose – Vilniuje, arba kur yra sodyba, kur kiti artimieji. Dauguma jonaviečių draugų gyvena irgi nebe Jonavoje.
Tačiau internete miesto aktualijas seku, tai daryti labai padeda socialiniai tinklai. Anksčiau užsukusi į Jonavą būtinai nusipirkdavau po kiekvieno tuo metu išleisto vietos laikraščio numerį.

Žinau, kad mano gimtas miestas turi problemų, bet ypač gera matyti teigiamus Jonavos pokyčius. Kad yra ne tik dviračių takų, bet ir kas jais važinėja. Organizuodama „Vardus“ vidury darbo savaitės buvau Jonavos centre. Atsimenu vaizdą: saulėta diena, mamos su vaikais bendrauja kavinėje, netoli ant suoliuko prisėdusios vyresnės damos tikrina loterijos bilietus, paaugliai grįžta iš mokyklos, zuja automobiliai, bet viskas kiek lėčiau nei didmiestyje. Gyvenimas!

LRT, asmeninio albumo nuotr.