Avių ūkyje kvepia avižomis ir žiema

@ jonavoszinios.lt

Aplinkui – akinamai balta. Juodas, tačiau nuo druskų pabalęs visureigis lėtai suka paprastam automobiliui sunkiai pravažiuojamu kaimo keliu. Ratai nepaklūsta - nusuka į pakelę. Tačiau automobilį ir vėl nesunkiai pavyksta sugrąžinti į vėžes.

Tokių akinamai baltų ir snieguotų dienų per metus Lietuvoje būna nedaug, todėl jautiesi patekęs į šaltą ir baltą rojų. Su užmigusiais medžiais ir pievas sapnuojančiomis bitėmis, apsnigtais aviliais, prie medžio tarsi kažko laukiančia medine pelėda, o kojos čia grimzta į švarų ir jaukų sniegą. Švaru taip, kad norisi nusiauti batus. Čia ramu kaip naktį.

Jonaviečiai Jolanta ir Darius Ulkštinai seną ir apleistą sodybą Šilų seniūnijoje, beveik ties riba su Ukmergės rajonu, nusipirko prieš keletą metų. Ji tapo traukos centru ne tik šiltuoju metų laiku, bet ir merkiant lietui ar siaučiant pūgai. Nes čia šeimininkauja ne tik sutuoktiniai. Kiekvieną kartą atvažiuojančius juos pasitinka dar vienos šios sodybos šeimininkės – avys.

Įdėmiu žvilgsniu sodybos svečius palydi bandos lyderis Juodasis šešėlis. 

Planuose – šimtas avių

Škudžių veislės avys sutuoktinių sodyboje atsirado po ilgų svarstymų ir galiausiai – apsisprendus. Tiek Jolanta, tiek Darius, iki parsivežant pirmąsias avis, domėjosi jų auginimo sąlygomis, charakteriu, ypatybėmis bei bendravo su šios rūšies avių augintojais, mat Lietuvoje yra veikianti šių avių augintojų asociacija.

Idėja auginti avis gimė iš lėto. Sprendimą Ulkštinai priėmė tik maždaug po šešerių metų svarstymų.

„Škudės – retos avys. Iš viso pasaulyje jų yra apie 5 tūkst., iš jų maždaug 1 tūkst. – Lietuvoje. Apie škudes, kurios vadinamos labiau laukiniais, o ne naminiais gyvūnais, sklando ir legendos. Kalbama, kad škudės kilusios būtent Lietuvoje, tačiau 1945 metais paskutinę jų bandą išginė vokiečiai. Neva pokario laikais jas laikė tam, kad zoologijos sode galėtų šerti plėšrūnus“, – pasakojo D. Ulkštinas.

Kol kas aštuonių avių banda, iš kurių – penkios ėriavedės ir trys avinai – Ulkštinams tėra tik hobis, tačiau jie sako, jog ateityje škudžių bandą norėtų išplėsti iki šimto avių.

Deficitas – ėriavedės

„Kol kas kalbėti apie naudą – dar anksti. Didžiausia nauda – vasarą jos „nušienauja“ apie vieną hektarą pievos. Tuo tarpu neišdirbta avių vilna Lietuvoje iš viso nėra vertinama, o išdirbti ją reikia ir papildomų investicijų.

Vertinama škudžių mėsa: už jos kilogramą prašoma apie 10 eurų, o ji parduodama kaip laukinių gyvūnų mėsa“, – pasakojo D. Ulkštinas.

Tiesa, parduodama ne tik aviena, bet ir pačios avys. Pagal škudžių augintojų nerašytas taisykles, naujasis avių augintojas, gavęs dovanų ėriavedes, per penkerius metus turi dovaną „sugrąžinti“: avis taip pat padovanoti kitam augintojui.

„Mes esame gavę dovanų, todėl ėriavedes taip pat turėsime padovanoti. Ėriavedės yra deficitas. Jos vertinamos labiausiai “, – sakė D. Ulkštinas.

Škudžių augintojai Lietuvoje vieni kitus žino, susitinka organizuojamuose avikirpiuose: „Taip jau yra, kad škudes augina nemažai menininkų“, – pasakojo D. Ulkštinas.

Pasiklydo miškuose

Kai Ulkštinai išplės avių ūkį, jų avys greičiausiai nebeturės ir vardų. Tačiau kol kas sutuoktinių sodyboje vaikštinėja Sniegius, kuris nuolatos dėl lyderio pozicijos konkuruoja su Juoduoju šešėliu. Kuris pirmasis prieis prie avižų? Kuris pirmasis užuos maistą?

Avių ūkyje būta ir streso, kai avys, sugedus elektriniam piemeniui, tiesiog išėjo. Tąsyk jos nuklydo į Ukmergės rajoną, o jas priglaudęs ūkininkas apie paklydėles pranešė maisto ir veterinarijos tarnybai.

„Avys buvo ženklintos, todėl nuvažiavome ir parsivežėme. Tačiau tada kartu su visomis avimis išėjo ir pirmagimis Rudis. Jis su mama atsiliko nuo kitų. Buvo visko, net ašarų. Bet radome ir Rudį, ir jo mamą miške“, – pasakojo D. Ulkštinas.

Pasak sutuoktinių, auginti ir prižiūrėti avis nėra sunku. Jos nėra nei įnoringos, nei reiklios maistui, minta žole, šienu, avižomis, o žiemą puikiai išgyvena lauko sąlygomis: „Reikia tik suręsti pastogę, kad turėtų kur pasislėpti nuo lietaus“.

Sutuoktinių planuose – ne tik gausesnis būrys avių, bet ir pagalbininkas: aviganis šuo.

„Dar norėčiau įsigyti asilą. Nors skamba juokingai ir Lietuvoje nėra daug jų augintojų, tačiau tai gyvūnas, kuris saugo sodybą nuo vilkų, mat šiems užėjus sukelia didžiulį triukšmą“, – kalbėjo D. Ulkštinas.

Jurgita Lieponė, „Jonavos žinios“