@ jonavoszinios.lt

Po susitikimo, vykusio Jonavos viešojoje bibliotekoje, socialiniame tinkle „Faceboo“ įspūdžiais pasidalijo rašytoja ir žurnalistė Audronė Urbonaitė.

„Bibliotekos ir bibliotekininkės nėra vienodos: vienos pasideda renginio paukščiuką, o kitos smalsiai žiūri į veidą - kas iš tikrųjų esi? O kas esi iš tikrųjų, per dvi valandas pasakyt negali, nes patys sau žmonės smarkiai nusibosta.

Jeigu tą pačią savaitę nuvažiuoji į Švenčionių ir Jonavos bibliotekas, visai netyčia tampi tauškimo mašina: kartoji kažką, kas sunkiai apibrėžiama, nes visai neaišku, ar teiginys, pakartotas skirtingose vietose, dar tebeturi kokią nors galią.

Ir apskritai nelabai aišku, apie ką pasakoti. Ar žmonėms įdomu, kaip po vėžio operacijos fotografo Raimundo Adžgausko pagalbininke tapusi pirmosios mano knygos "Posūkyje - neišlėk" viršelio dailininkė Viktorija Starygina vyniojo į raudoną audeklą, kad nusifotografuočiau neviltį paneigiančiu drąsuolės šiek tiek per daug apnuogintu kūnu (kūnas išromytas, sterilizuotas, be organų, geismų, skaudantis, o tas padažytas veidas - dekoracija, kad neapsiverkčiau ir neraudočiau visą likusį amžių). Ką iš to atsimenu? Fizinį silpnumą. Dar tą idiotišką "Castor@Pollux" berniukų rašinį "Šiaurės Atėnuose", kurį jie parašė neišsioperavę net anginos.

Todėl knygos tekste rado tik fiziologiją - iki kitokios gėlos suvokimo dar reikėjo išgerti nemažai „Coca colos“.

Man vis dažniau atrodo, kad turėčiau nustoti pliaukšti apie knygas, nes viską galiu užrašyti nepraverdama srėbtuvės.

Bet šiandien įvyko mažas stebuklas - susidėjo iš nieko. Jonavos bibliotekos salėje ant lentynos išvydau save ištrauktą iš „facebooko“ visokiomis pozomis - ploną ir storą, išsišiepusią ir susiraukusios karvedės poza. Iškart pagalvojau, kiek laiko atėmė tų nuotraukų rankiojimas, spausdinimas ir komponavimas.

Laikas, skirtas kažkokiam nepažįstamam žmogui, kuris paprasčiausiai rašo knygas ne todėl, kad jų reiktų kitiems, o todėl, kad rašydama galiu pagyti: nuo baimių, nuoskaudų ir vilties. Nes viltys - tas naivusis tikėjimas nePasaulio nePabaiga - ir yra ligų liga. O aš iš tiesų nuo devynerių metų esu tokia didelė suaugėlė, kuri suvokia, kad kasdien vis daugiau erdvių atsiveria tikram ir giliam vienišumui. Tik reikia labai giliai įkvėpti ir palaukti: kokia didelė/gili/beribė erdvė pradingti.

Ir kai tą supranti, nieko nesitiki iš kitų - nei pagalbos, nei atjautos: kiti tempia savo skausmus, nuovargius ir ligų maišus. Arba vilčių ir aistrų (Dieve, kaip nenorėčiau vėl būti jauna ir šitiek kentėti! - net purto prisiminus).

Ir kaip tada smagu, kai Agnė, kurios niekada nesu mačiusi, atvažiuoja į susitikimą iš Kauno ir atsiveža savo mamą, nes jai atrodau tokia, dėl kurios tekstų verta kažin kur važiuoti. Kai buvusi kolegė iš "Lietuvos ryto" Jurgita  išsėdi visą ilgą susitikimą, nors nėra pasaulyje žurnalisto, kuris galėtų sau leisti pabūti renginyje ilgiau, nei 20 minučių.

O labiausiai nustembu, kai gaunu ant lapelių surašytų gal 20 profesionalių klausimų ir protingų iš auditorijos. Taip, man labai gėda, kad renginys užsitęsė dvigubai ilgiau, negu derėtų trukdyti bibliotekininkes.

Ir kad ateina į susitikimą Ramūnas Čičelis, o aš jo neatpažįstu, bet paskui sako kažką apie semiotiką. Akinių man reikia. Semiotikos irgi, nors ir esu jai per durna.

Ir kaip man smagu, kad Jonavos bibliotekininkės visos pažįsta sergančią mano facebooko draugę Violetą Neimontaitę, buvusią bibliotekininkę, intelektualią moterį, su kuria niekada nebuvau susitikusi, bet jos protas - ypatingas. Ir požiūris į žmones.

O paskui apsilieju šviesią suknelę mineraliniu vandeniu - patį klyną. Ir Liuda Seniutina gabena raštininkę namo. Viena kitai aiškinam: "Atrodau it tupėjusi birželio pievoje su erkėmis ir apsisiojus padalkas".

Aha. Saulė šviečia. Pievos žalios. Galvoje šventė. Kodėl? Nes nieko iš nieko nesitikiu. Ir kai netikėtai gaunu - LABAI džiaugiuosi. Taip jaučiasi mieguistas ir lėtas karalius, kai su saule lyja“