@ jonavoszinios.lt

Buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko namuose, sostinės Užupio rajone, ant sienų kabo seni žemėlapiai, po namus jaukiai vaikštinėja katė Spurga, o rytais į mokyklą išeina jaunėlė Zuokų dukra Emilija. Kiti du vyresnieji poros vaikai – jau užaugę. Artūro ir Agnės Zuokų namuose – daug knygų, o tarp jų – ir neseniai išleistas „Prikeltas laikas. Jonava žemėlapiuose ir fotografijose“. Žemėlapiai, sako politikas, yra vienas iš jo hobių.

Trijų vaikų tėvas, aktyvus visuomenės veikėjas ir politikas, buvęs jonavietis A. Zuokas, regis, būtų puikus motyvatorius tiems, kurie teigia, jog aukštiems tikslams reikalingas ir „aukštas“ užnugaris. A. Zuokas išaugo be jo: Kosmonautų gatvės devynaukštyje, buvusiame bendrabutyje.

„Kiek pamenu, jį vadindavo pentagonu, nes kas nors dažnai iškrisdavo per langą ar nušokdavo nuo stogo“, - sako A. Zuokas. 

Dar būdamas šešerių metų ir gyvendamas Jonavoje, A. Zuokas po eilinio konflikto šeimoje davė sau pažadą gyventi kitaip. Be barnių, konfliktų šeimoje, be silpnybių, kurios sugriauna daugelio šeimų gyvenimus.

– Prezidento, Seimo rinkimai vis primena, kad iš politikos trauktis neketinate.  Artimiausi, kurie vyks, – tiesioginiai Jonavos mero. Su Jonava ryšių turite, tad gal būsite kandidatas į Jonavos merus?

– Pirmiausia noriu padėkoti už šį interviu ir, naudodamasis proga, pasveikinti savo buvusį auklėtoją, tuometės Jonavos pirmosios vidurinės mokyklos (dabartinės Jeronimo Ralio gimnazijos)  vokiečių kalbos mokytoją Albiną Adomyną, sausio pradžioje atšventusį gražų 90-ies metų jubiliejų. Siųsdamas šilčiausius linkėjimus, noriu padėkoti Auklėtojui net tik už vokiečių kalbos pamokas, noriu jam padėkoti už gyvenimo pamokas ir palinkėti daug sveikatos, stiprybės ir tik gražių akimirkų. 

Kalbant apie rinkimus, mero rinkimuose Jonavoje dalyvauti neplanuoju. Šiandien esu labiau susikoncentravęs į kitus darbus.

– Jūsų nuomone, teisingas sprendimas merus rinkti tiesiogiai?

– Manau, kad taip. Tiesiogiai renkamas meras yra savarankiškesnis, jam mažiau įtakos gali daryti  tiek politikai, tiek verslo grupės, todėl jis gali geriau atstovauti savo rinkėjams.

Taip, tiesiogiai rinktas meras neturi užmiršti, kad yra Taryba, politikai ir reikia kompromisų bei gebėjimų, kad Tarybos darbas neįklimptų į ginčus ir konfliktus, ką mes matome kai kuriuose miestuose. Tiesiogiai renkami merai, manau, ir rinkėjams yra labiau priimtinas variantas.

– Kas sieja jus su Jonava? Kada atvykote čia gyventi? Spėčiau, kad Jonava jūsų atsiminimuose nėra nuspalvinta pačiomis gražiausiomis spalvomis.

– Atvykau į Jonavą iš Anykščių, baigęs 4 klases, nes tėvai gavo darbą tuomečiame Jonavos statybos treste. Darbovietė mums skyrė bendrabutį Kosmonautų gatvėje, o tai mūsų penkių asmenų šeimai buvo ypač svarbus dalykas: darbas ir stogas virš galvos. Pradėjau lankyti tuometę trečiąją vidurinę mokyklą, vėliau – pirmąją vidurinę, o baigęs 8 klases įstojau į 44-ąją profesinę technikos mokyklą. 

Taigi visa mano jaunystė prabėgo Jonavoje. Būtent čia profesionaliai pradėjau domėtis ornitologija, su klasiokais, kurie ir šiandien gyvena Jonavoje, rūpinomės už Rimkų mikrorajono esančiais miškais.

Sakyčiau, turėjau puikią ir įdomią jaunystę, kurią įdomia padarė ne kas kitas, o mes patys,  organizuodami savo laisvalaikį.

Man Jonava – svarbus gyvenimo miestas, kur aš augau, mokiausi, kūriau savo gyvenimo svajones ir jas gana sėkmingai įgyvendinau. Nors mano šeimoje buvo sudėtingesnės sąlygos gyventi, tačiau tokių šeimų nemažai yra ne tik Jonavoje, bet ir visoje Lietuvoje.

– Kartais, kai kalbama ar diskutuojama apie tai, kad tik gerų šeimų vaikams lemta gyvenime „ko nors“ pasiekti, dažnai pagalvoju apie jus: esate visiškai priešingas pavyzdys, esate iš tų, kurių istorijos gali motyvuoti. Kaip manote, kada ir kaip atsirado jūsų noras gyventi kitaip nei augote?

– Kai man buvo maždaug 5-6 metai, po eilinio konflikto šeimoje daviau sau pažadą: aš gyvensiu kitaip. Be barnių, konfliktų šeimoje, be silpnybių, kurios sugriauna daugelio šeimų gyvenimus. Ir to pažado, kurį daviau ne kažkam, o pats sau, visada stengiausi laikytis.

Sunkiau gyvenantys vaikai yra daugiau motyvuoti siekti kitokio gyvenimo nei tų šeimų, kurių gyvenime viskas ženkliai paprasčiau. Tik reikia turėti svajonę, norus ir jų siekti. Ir, svarbiausia, niekada dėl to nekompleksuoti arba nesijausti kitokiu, jei jūs neturite geresnio drabužio ar gardesnio kąsnio.

Svarbiausia – niekada nesijausti dėl to blogai. Ir, aišku, skirti daug dėmesio savo asmens tobulėjimui. Knygos, knygos ir dar kartą knygos, daug kuo domėjimasis yra tas pagrindas, kodėl mano gyvenimas šiandien kitoks.

– Ar yra žmonių, buvusių draugų, kaimynų, mokytojų iš Jonavos, kuriuos prisimenate, o galbūt su kai kuriais palaikote ryšius?

– Jau minėjau savo auklėtoją interviu pradžioje. Kaip tik praėjusiais metais Jeronimo Ralio gimnazija minėjo gražų jubiliejų, į kurį buvau pakviestas. Ir man tikrai buvo labai malonu ten nuvažiuoti, pabendrauti su buvusiais klasiokais, mokytojais, kurie stebi, kaip klojasi mano gyvenimas. 

Jonavoje turėjau keturis draugus, mes buvome stiprus branduolys, su kai kuriais iš jų ir šiandien palaikau gana glaudžius ryšius.

– Ar šiuo metu jūsų artimi žmonės gyvena Jonavoje? Ar matote miesto pokyčius?

– Taip. Turiu giminaičių, kurie gyvena Jonavoje. Kartais tenka lankytis ir džiaugiuosi, kad pokyčiai Jonavoje yra matomi ir miesto gyvenimo kokybė gerėja. Miestas gražėja, auga, keičiasi senamiestis.  

– Apie politiką iš pradžių nesvajojote, o pasirinkote žurnalisto kelią, dirbote karštuose pasaulio taškuose ir buvote vienas pirmųjų karo žurnalistų iš Lietuvos.

– „Tvirtai tikiu, kad XX amžius bus tiesos, gėrio ir grožio religijos amžius“, – šiuos 1899 metų pabaigoje pasakytus vokiečių gamtosaugininko Hegelio žodžius perskaičiau tarnaudamas Sovietų sąjungos Šiaurės kariniame laivyne, jūrų pėstininkų brigadoje.

Kas prieš šimtą metų galėjo numanyti, kad XX amžius taps žiauriausių skerdynių žmonijos istorijoje amžiumi ir, net jam visai priartėjus prie pabaigos, taikos nebus. Vokiečių gamtosaugininko sentencija vėl iškilo atmintyje, kai 1991 metų sausio mėnesį atsidūriau JAV ir jų sąjungininkų aviacijos bombarduojamoje Irako sostinėje Bagdade.

Vėliau, dirbdamas karo korespondentu įvairiausiose pasaulio konfliktų zonose, vis prisimindavau tuos nepasiteisinusios vilties kupinus žodžius apie XX amžių ir pajusdavau keistą sąžinės nerimą. Pasąmonę imdavo slėgti etikos klausimas: ar turime teisę rodyti visas tas baisybes? Atsakiau sau: ne tik turime teisę, bet ir privalome tai daryti. Kad ir anapus televizorių ekranų sėdintys šimtai milijonų žmonių pajustų sąžinės graužatį.

Lietuvoje ėjo antroji „dainuojančios revoliucijos“ . Buvo sunku patikėti, kad Užkaukazėje dvi tautos, užuot nukreipusios visas jėgas išsivaduoti iš sovietinės imperijos gniaužtų, pakėlė ginklą viena prieš kitą. Mane, ką tik grįžusį iš tarnybos sovietinės kariuomenės desanto dalinyje, labai masino savo akimis pamatyti, kas darosi Abchazijoje.

Po stojamųjų egzaminų pasijutęs jau esąs pusiau žurnalistas, apsilankiau „Sąjūdžio žinių“ redakcijoje ir pasisiūliau jiems parašyti reportažą apie įvykius Užkaukazėje. Kaip paaiškėjo, niekas iš patyrusių Lietuvos žurnalistų kažkodėl nesiveržė vykti stebėti prasidėjusio karinio konflikto.

Tad „Sąjūdžio žinių“ redakcija mielai sutiko apmokėti man kelionę lėktuvu iš Vilniaus į Suchumį ir atgal. Pinigų maistui ir nakvynei beveik neturėjau, bet tuomet apie tai visai negalvojau. Tik džiaugiausi, kad aš, dar tik būsimasis žurnalistikos specialybės pirmakursis, jau tampu karo korespondentu.

Taip pirmą kartą susidūriau su vadinamosiose „karštosiose zonose“ kiekvienam žurnalistui kylančia problema: būtina išlikti nešališkam, nors jausmai verčia palaikyti kurią nors vieną pusę.  Dirbdamas čia gavau gerą pamoką: pilietiniuose konfliktuose negali būti teisi viena šalis.

–  Buvote Vilniaus meras, gerai išmanote miesto valdymo reikalus. Vilnius – didmiestis, Jonava – ne, tačiau, jūsų nuomone, kokia kryptimi turėtų sukti provincijos miestai (savivaldybės), norėdamos sumažinti atotrūkį tarp didmiesčio ir provincijos? Kuo ir kaip reiktų „laistyti“ rajoną, kad jis augtų ir žydėtų – verslo skatinimas, investicijų pritraukimas, aplinkos gražinimas?

– Jonavos ateitį matyčiau kaip miesto, patogaus gyventi šalia didmiesčio Kauno, nes atstumas tarp Jonavos ir Kauno yra labai nedidelis, plius geras kelias, tad Jonava labai gera, patogi vieta gyventi, auginti vaikus, nors galbūt pagrindinės darbo vietos bus ne Jonavoje, o Kaune ar šalia jo. Jonava yra tarsi Kauno satelitas, tad čia – Jonavos didžiulis pranašumas ir privalumas.

Jonavoje visada buvo sukoncentruota didelė pramonė: „Achema“, baldai, statybos įmonės.

Reikia investicijų pritraukimo, kad tokie miestai, kaip Jonava, galėtų išlaikyti darbo vietas, jas kurti. Kalbu apie gerai apmokamas darbo vietas, nes dažnai į rajoninius miestus keliasi įmonės, galėdamos konkuruoti su kitomis tik mokėdamos mažus atlyginimus darbuotojams. To tikrai nereikia. Niekam nereikia darbų, už kuriuos mokamas minimalus atlygis.

Neabejoju, kad jonaviečiai gali gaminti aukštos kokybės gaminius ar teikti aukštos kokybės paslaugas, už kurias turi būti tinkamai atlyginama. Neabejoju Jonavos ateitimi. Aišku, ji didžia dalimi priklauso nuo Kauno efektyvumo, nes kai Kaunas atsigaus arba pradės augti, Jonavos reikšmė taip pat padidės ir įgis didesnę svarbą.

– Kol buvote Vilniaus meras, visi žinojo, ką veikiate.  O ką veikiate šiuo metu? Dirbate, turite savo verslą?

– Šiandien mano veikla vyksta trimis kryptimis. Be abejonės, išlieka visuomeninė politinė kryptis –  esu Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) vadovas. Nors partijai pastarieji rinkimai nebuvo labai sėkmingi: rinkėjai kol kas mūsų neišgirdo. Gal nesugebėjome gerai paaiškinti, tačiau tikrai žinau, kad aš ir mano kolegos esame teisingame kelyje, mūsų siūloma programa yra reikalinga Lietuvai ir valstybei.

Kita vertus, šiandien pasaulyje matosi populistinės politikos banga ir, neabejoju, greitai rinkėjai pamatys, kad tie, kas kalba gražiai, nebūtinai gerai dirba.  Esame veiksmo liberalai, už mano pečių yra realūs darbai, kuriuos galima vertinti – vertinti teigiamai ar neigiamai, bet tai yra konkretūs darbai. Valstybei reikia konkrečių darbų, nebijojimo imtis atsakomybės, gebėjimo žengti koja kojon su pasaulinėmis aktualijomis, gebėjimo imtis ir įgyvendinti futurologines idėjas.

Antroji mano šiandieninė veikla vyksta visuomenine kryptimi. Ir aš, ir žmona Agnė vykdome daug socialinių, kultūrinių, visuomeninių projektų, padedame jauniems žmonėms realizuoti įvairiausias idėjas, dėstau, ir tai yra labai įdomi ir prasminga veikla.

Taip pat esu kelių visuomeninių organizacijų tarybų narys JAV ir Ukrainoje, tad šiose šalyse tenka pakankamai dažnai lankytis.

Trečioji veiklos kryptis – verslas. Turime ilgametį šeimos verslą, tad dabar vėl gera proga pasisemti naujų žinių, idėjų, pažiūrėti, kaip verslas gyvena iš vidaus, man nebesant miesto vadovu.  

Pagaliau – puiki proga skirti laiko kelionėms, mokymuisi, nes, būdamas miesto meru, gyvenau tik miestu, miesto ir miestiečių reikalais, tad kitiems dalykams laiko tiesiog neturėjau.  

Jurgita Lieponė ("Jonavos žinios")