@ jonavoszinios.lt

Lietuvoje populiarėjant kelionėms į kalnus patyrę alpinistai kartais stveriasi už galvos – neatsakingos kelionės gali baigtis tragedija.

„Kartais į kalnus eina žmonės, kurie ten neturėtų būti. Aš bijau žmonių, kurie nebijo. Į kalnus reikia kopti ne tam, kad neštum savo vėliavą, o tam kad priimtum, išgyventum savo asmeninį iššūkį. Ir grįžtum“, - sako jonavietis alpinistas Julius Survila, pats įveikęs sudėtingas pasaulio viršukalnes.

J.Survila – vienas iš nedaugelio techninio alpinizmo atstovų Lietuvoje, į kalnus kopiantis ne tik takais, tačiau ir ledo sienomis ar uolomis.

-Juliau, išties populiarėja kelionės į kalnus. Žmones traukia žinomi vardai, sudėtingos viršukalnės. Viena iš tokių – vis labiau populiarėjantis Monblanas, esantis Alpėse.

-Visada sakydavau taip: dideli kalnai traukia mažus žmones. Patys blogiausi dalykai, kurie nutinka kalnuose, nutinka tuose, kurie turi garsius vardus. Tai – ir visos 8 tūkstančių metrų viršukalnės, ir aukščiausios kontinentų viršukalnės, į kurias žmonės kopia. Todėl ten  formuojasi didelė spūstis žmonių, o kai kurių ten iš viso neturėtų būti - tokie „monumetai“ traukia žmones, turinčius minimalią patirtį, tad nelaimių išvengti nepavyksta.

Monblanas, Kaukazo kalnuose esantis Elbrusas – jie žinomi kaip aukščiausios vakarų Europos viršukalnės. Tampa tarsi mados reikalu nueiti į kalnus, užsidėti pliusą ir grįžus socialiniame tinkle pasidalinti nuotraukomis.

-Ar tai blogai? Vaizdai, kurie atsiveria kalnuose, išėjimas iš savo komforto zonos, akistata su pačia įstabiausia kūrėja – gamta?

-Ne tai blogiausia. Labiau įžvelgiu šioje vietoje raudoną liniją – žmonės tampa labai drąsūs. Sako: aš dabar lipsiu. O su kuo tu ten lipsi? Vienas, man nieko nereikia. Aš pats sau gražus.

Gerai, kad dauguma žmonių turi savisaugos instinktą, ir jis juos sustabdo. Daug pavyzdžių, kai žmonės nuvažiavo į Monblaną kopti savarankiškai. Pakilo traukinuku, išlipo, pasivaikščiojo, suvokė, kur pakliuvo, tada pasikasė galvą, susirinko daiktus ir nulipo žemyn. Tai yra gerai. Gerai ir tada, jei jie pasirenka ne pačius sudėtingiausius kalnus.

Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Žmonėms trūksta elementaraus domėjimosi ir nuoseklumo.

Visų pirma su vedliu reikia išeiti į nedidelį kalnų žygį, tada – į antrą, trečią jau sudėtingesnius. Po tokių kelionių susirenki informaciją, kas tau pačiam patinka - ar kalnų žygiai, ar alpinizmas, ar uolinis laipiojimas, ir pagal tai bandai save treniruoti.

Po to pasirenki savarankiškus maršrutus ar nedideles viršūnes. Reikia nuoseklumo. Pas mus yra daug pavyzdžių, kurie skausmingi. Tikrai yra žmonių, kurių galbūt kalnuose nereikėtų.

-Kodėl?

-Pasakysiu labai konkretų pavyzdį. Pernai viena mergina pradėjo savo asmeninę reklamą. Socialiniuose tinkluose ji pasakojo apie savo pasiruošimą kelionei į Monblaną. Ji ėjo, stengėsi, baigė kursus. Tačiau ji kopė su žmonėmis, kurių patirtis buvo per maža savarankiškai vesti grupę naujokų.

Ir nors ji ruošėsi daugiau nei visi, pasiruošimą pradėjo prieš metus, bet kalnuose vienoj vietoj paslydo, nes netinkamai statė „kates“ (antbačiai, skirti kopimui – red. past.), krito, nesusigrupavo, pametė ledkirtį, nusitempė žemyn savo partnerius. Vienas iš jų susilaužė koją, bet gerai, kad šis su savo ledkirčiu sugebėjo visus tris sustabdyti.

Ir net tai nėra blogiausia. Visko būna kalnuose. Galėjo būti aplinkybių visuma. Blogiausia šioje situacijoje yra tai, kai giminės, aplinkiniai žinojo, kad įvyko nelaimė, ir apie ją sužino socialiniame tinkle.

Mergina paskelbė nuotraukas, o siunčiama žinutė buvo maždaug tokia: aš esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje, čia kažkas susilaužė koją, bet kokia aš faina ir viskas yra nuostabu. Tai – tam tikras požiūris į žmogų, į savo draugus, į aplinkinius ir, mano manymu, to neturėtų būti. Dauguma žmonių tokiu atveju tyliai nuleistų galvą ir sakytų - aš kažką padariau ne taip. Arba man reikia to daugiau nedaryti, arba aš turiu stengtis ir rimčiau pažiūrėti į visą tai, kas įvyko.

-Juliau, tačiau galbūt kalnai skirti ne visiems? Pati prisimenu savo kopimą į tikrai nedidelę viršukalnę. Kopdama į ją ir vėliau, nusileisdama nuo jos, pykau ant visų pasaulio kalnų, ant savęs, ir dar be viso to, byrėjo ašaros.

-Anksčiau būdavo universali taisyklė - žmonės užsikrėsdavo kalnais išėję į kalnų žygius. Universitete, klubuose, su savo draugais, tai buvo nesudėtingos perėjos, nedidelė viršūnė – jie susirgdavo arba atkrisdavo. Tai – natūrali seka. Tu atsirenki, kas tau priimtina, kas ne. Gal tau tik šaškėm skirta sportuoti.

Nepasakyčiau, kad ne visiems reikia eiti į kalnus. Gal kaip tik ateina laikas, kai žmogus nori lipti į kalnus – galbūt į savo vidinius kalnus. Bet tai turi būti žinomos viršukalnės. Tiesiog atsistoti nuo savo ofiso kėdės ir su gerų draugų kompanija išeiti pasivaikščioti kalnuose – saugiai, protingai, kritiškai pažvelgiant į save, į aplinką, išjungus mobiliojo ryšio telefoną. Tai – labai sveika ir netgi būtina. Turbūt kiekvienas prie to prieina.

Kalnai yra skirti tam, kad tu juos pamatytum, o ne tam, kad tave pamatytų juose. Tačiau kiekvienam skirtingai.

Yra žmonės, kurie turi tam tikras būdingas savybes, kurie gali eiti. Tai nebūtinai gali būti alpinistai, tai gali būti gaisrininkas, policininkas, banglentininkas, slidininkas – jei tu sugebi tinkamai, šaltai reaguoti stresinėse situacijos.

O jų būna. Kalnai nėra ta vieta, kur tu galėtum koncentruotis į vieną, du ar tris skirtingus dalykus. Tai yra aibė aplinkybių, kuriomis tu vadovaujiesi ir interpretuoji jau būdamas juose. Nėra universalios taisyklės, ką padaryti, kad sugrįžtum namo.

Kalnai yra kintančių aplinkybių visuma, juose tu esi ne vienas – yra kiti žmonės su savo nuomone, charakteriu. Reikia kritiškai pažvelgti ir į kito žmogaus, ir į savo gebėjimus.

-Yra žmonių, kurie natūraliai bijo aukščio.

-Tai normalu. Aš bijau žmonių, kurie nebijo. Baimė visų pirma yra savisaugos instinktas. Ir jeigu jos nėra, tai kažkas su tuo žmogumi negerai. Tai reiškia, kad žmogus nesugeba kritiškai vertinti. Todėl baimė yra gerai. Negerai yra tada, kai baimė tave surakina.

Prie baimės įprantama. Mano dvi didžiausios baimės buvo uždarų patalpų ir aukščio. Aš aukščio bijau ir dabar, bet manęs jis nesurakina. Priimi jį kaip esantį šalia, su tavim, tai – normalu. Aš bijau kristi, ir tai leidžia man nedaryti klaidų. Tai yra gerai.

Su aukščio baime galima susitvarkyti, ją prisijaukinti, atrasti.

Antra vertus, taip, kaip ir visi kiti užsiėmimai, pomėgiai – kalnai tinka ne visiems. Bet kalnuose tu kažką surandi. Pamatyti juos iš arti, paliesti reiktų kiekvienam.

-Jei žmogus yra fiziškai pasirengęs, kaip jam pasirinkti tinkamą kelionės vadovą, gidą?

-Tai – sudėtingas klausimas. Lietuvos alpinizmo asociacijoje nėra jokio reitingavimo alpinistų. Antra vertus, ši bendruomenė nėra didelė, ir bet kada kreipiantis į asociaciją galima gauti kontaktus, nuomonę apie vieną ar kitą žmogų, jo patirtį. Visada galima klausti vietinių tos šalies gidų. Jie žino situaciją ir neleis rizikuoti be reikalo.

-Kartais žmonės neįvertina savo jėgų, bet kaip vertinti tuos žmones, kurie veda turistus, neturėdami tinkamos patirties ir rizikuodami gyvybėmis?

-Šita tema galima daug kalbėti, pradedant nuo keiksmažodžių. Tokių atvejų yra daug. Sunkių, sudėtingų atvejų pasitaiko vos ne kasmet, tik jie ne visi yra viešinami. Yra atvejų galėjusių besibaigti labai liūdnai.

Ką galima tokiems žmonėms pasakyti? Jei jie nebrangina savo gyvybės, tegul pagalvoja apie kitus. Pagaliau – tai yra nelegali veikla, tai draudžiama. Komerciškai vesti žmones neturint gido pažymėjimo ir ar kitos tai leidžiančios veiklos yra draudžiama.

-Ar pačiam teko fiziškai padėti žmonėms, kurie pervertino savo jėgas ar dėl kažkokių aplinkybių jiems kopti buvo sunku?

-Žinoma. Aš net nekalbu apie alpinistinius dalykus, kalbu apie nedideles viršūnėles. Būna, kad tenka nešti visus žmogaus daiktus, išdalinti juos kitiems komandos nariams. Pasitaiko, kad silpniausiam žmogui leidi eiti visos grupės priekyje – taip jam lengviau psichologiškai. Tekę tiesiog prisirišti prie savęs.

Ne visi įpratę prie krūvio. Prisideda aklimatizacija, kalnų liga, keičiasi oro sąlygos, vėjas, matomumas - dar blogiau, jei tai susideda į vieną. Visa tai veikia. Gerai, kai yra šilta, nuostabios oro sąlygos. Bet užtenka vienam faktoriui pasikeisti, ir viskas keičiasi kardinaliai. Nuovargis, aukštis – tai gali privesti iki ne tik nelaimės, bet ir iki katastrofos.

-Kai žmogus eina į kalnus, pavargsta, išsigąsta, jis tampa emociškai nuogas? Tada matai jį visokį – su visomis geriausiomis ir blogiausiomis savybėmis, pamatai tai, ko komforto sąlygomis net neįtarei esant?

-Visko būna. Bet dažniausiai žmonės, kuriems yra blogai, būna labai geri. Man neteko susidurti su atveju, kaip būtų tada, jei žmogus atsidurtų ties išgyvenimo riba. Kiekvienas žmogus galbūt tada taptų labai savanaudis. Aš pats nežinau, kaip aš elgčiausi, matydamas  merdinti žmogų  septynių tūkstančių metrų aukštyje.

-Kino filmuose rodomi vaizdai, kada alpinistai palieka mirštančius savo draugus, matyt, nėra tik scenaristo fantazija? Padėti tokiomis sąlygomis sunku?

-Nuo tokio aukščio nukelti žmogų yra be galo, be galo sudėtinga. Tai ne vieno žmogaus jėgom. Juk tai nėra vientisas takelis - gali būti ledo, uolų sienų, ledo plyšių, kur tiesiog fiziškai negali pergabenti žmogaus. Tiesa, prieš porą metų buvo atvejis, kada vienas žmogus nuleido kitą nuo Everesto. Tai – išimtys.

Istorijų yra pačių įvairiausių. Linksmų – taip pat. Ne kartą girdėjau gidų, vedančių turistus į Elbrusą, pasakojimus. Kai žmogus negali eiti, tačiau nesutinka grįžti atgal. Tuomet prašo gidų jį „užtempti“ į viršūnę, ir už tai papildomai sumoka. Ten jį nufotografuoja, ir nutempia žemyn. Tai ne pavieniai atvejai, daug tokių.

-Kažkam reikia netikros garbės, netikrų iššūkių?

-Turbūt.

-Ką patartumėte žmonėms, kurie jau išbandė kalnų žygius ir nori kopti į rimtesnius kalnus?

- Elbruso aš nemėgstu dėl to, kad ten masė žmonių, ten - perdėta komercija, turistų paliekamas šiukšlynas. Jei rinksitės Elbrusą, patarčiau kopti iš šiaurinės arba rytinės pusės, tačiau – ne iš pietinės.

Kazbeko kalnas Gruzijoje, kurioje yra ne viena nuostabi viršukalnė, puikių viršūnių yra ir Alpėse. Yra iš ko rinktis.

Jei kalbėti apie Monblaną, jis turi kelis maršrutus, tarp jų - vieną sudėtingiausių maršrutų Alpėse. Bet yra ir lengvesnių maršrutų, kur geromis oro sąlygomis ir su sportiniais bateliais gali užkopti. Tačiau greitai pasikeitus oro sąlygoms toks mėginimas gali pasibaigti liūdnai.

Sudėtingesnės vietos yra pažymėtos - kabo grandinės, virvės, už kurių gali laikytis ar tvirtinti saugos taškus.

Everestas, mano nuomone, tapo visiškai komercinis kalnas, ir daug alpinistų net į jo pusę nežiūri. Juolab, kad pasaulyje išties yra ne viena 8000 metrų viršukalnė.

Kiekvienas kalnas turi savo charakterį – negali pasakyti, kad štai čia bus lengva, čia – sunku. Kas vienam lengva, kitam gali atrodyti kaip mirtis.  Kiekvieną viršūnę reikia vertinti labai kritiškai.

***

Remigijus Osauskas: "Ausys – nudegusios, kojos – nutrintos"

Ką reiškia pirmą kartą išsiruošti į kalnus, prieš dvejus metus savo 40-mečio proga įsitikino ir jonavietis Remigijus Osauskas. Su keliautojų grupe, kuriuos vedė patyrę alpinistai, vyras pasiryžo pasiekti Elbruso viršukalnę.

 „Ausys – nudegusios, kojos – nutrintos, trijų nagų nėra. Ir kartais kildavęs klausimas – ar aš iš viso sugrįšiu?“ – kelionę prisiminė R.Osauskas.

Baimė ir sumišimas, laimė dėl sėkmingai žengto žingsnio ir džiaugsmas pasiekus kalnų šaltinį. Taip pat – suvokimas, jog net ir techniškai nesudėtingas kopimas  gali kainuoti gyvybę.

„Per savaitę, kol mes kopėme į Elbrusą, žuvo du alpinistai. Vieną iš jų tiesiog nutrenkė žaibas“, - pasakojo R.Osauskas.

Iš šiaurinės pusės į Elbrusą kopiantiems keliautojams reikėjo pasiekti 5 kilometrų 642 metrų aukščio kalno viršūnę.

Susidėję kuprines keliautojai pradėjo savo kelionę. Kuprinė, kurią reikia nešti kiekvienam keliautojui, sveria apie dvidešimt kilogramų. Tačiau netrukus akiai gražius kalnų vaizdus pakeitė akmenuotas kelias, ėmė griaudėti ir žaibuoti.

Metę kuprines keliautojai slėpėsi tarp akmenų. „Kai po savaitės grįžome iš bazinės stovyklos, sužinojome, kad vieną alpinistą iš kitos grupės žaibas nutrenkė, ir žmogus mirė“, - pasakojo R.Osauskas.

Vėliau kopdami aukštyn keliautojai pasiekė snieguotas kalno vietas. Teko persirengti specialiais tokiam orui skirtais drabužiais, taip pat visiems „susirišti“ virve ir eiti vienam paskui kitą.

Snieguotos vietos Elbruso papėdėje prasidėjo maždaug nuo 3 kilometrų 700 metrų aukščio.  Keliaujant tokiomis sąlygomis didžiausi priešai yra saulė ir vėjas.

Sunkiausia tapo įveikti paskutinius 200 metrų iki poilsiui numatytos vietos – juos keliautojai ėjo ne vieną valandą.

„Vietomis sniego – iki kelių. Ėmiau skaičiuoti žingsnius. Dvidešimt žingsnių, ir reikia poilsio, o kiekvienas žingsnis kainuoja daug pastangų. Kojų neskauda, tačiau jas pakelti sunku.

Kai esi kalnuose, atgauti jėgas nėra taip paprasta. Kuo aukščiau lipi, tuo kiekviena diena, praleista tariamai ilsintis, tave dar labiau sekina. Bet koks veiksmas atima jėgas.

Mažiau valgai, sunku kvėpuoti. Net nunešti daiktą iš lauko į palapinę atrodo didelis darbas, po kurio jau reikia poilsio“, - pasakojo jonavietis.

Dar viena naktis keliautojams virto išbandymu – kilęs vėjas griovė palapinę.

„Pajutom, kad palapinė nuo vėjo ėmė griūti. Kiekvienas iš mūsų įsirėmėm į kampus ir taip kelias valandas ją laikėm.O kas bus, jei suplyš palapinė? Taip prieš ketverius metus nutiko vienai čekų keliautojų grupei. Trys žmonės žuvo. Tada kažkodėl nevalingai pasiėmiau piniginę su dokumentais ir pasikabinau ant kaklo. Dėl visa ko“, - kalbėjo R.Osauskas.

Keistas ir pojūtis būti įkalintam šėlstančioje gamtoje: žinai, kad esi čia ir nieko pakeisti negali. 

Lietuviai šturmuoti Elbrusą planavo dar po dienos, tačiau naktį kilusi pūga ir vėjas vilčių pasiekti viršukalnę nepaliko. Todėl išaušus nuspręsta leistis žemyn.

Kelios naktys, praleistos kalnuose siaučiant pūgai bei vėjui tapo tikru išbandymu – šlapi drabužiai džiūdavo tik ant kūno arba sudėti į miegmaišį, o miegoti būdavo šalta.

Leistis žemyn snieguota kalno dalimi buvo ne ką lengviau, nei kopti į viršų. R.Osauskas neįvertino, kad reikia stengtis žengti labiau kulnais, o ne pirštų galais.

Todėl leidžiantis žemyn nusilupo kojų pirštų trys nagai.

***

Jurgita Lieponė: "Kalnuose – akistata su baime"

Atrodė, kad stringa kvėpavimas, ir kad tuoj – tarsi virtinis – nusiridensi nuo kalno. Man jis atrodė status kaip pyktis, nors žinojau – tai viena paprasčiausių viršukalnių.

Tačiau kelionė į Lenkijos Aukštuosius Tatrus buvo kupina daugiasluoksnių įspūdžių – visų pirma, ji puikiai tinka ilgajam savaitgaliui, mat Zakopanė yra vos už 900 kilometrų nuo Lietuvos. Tik tiek – ir atsiduri, regis, kitame laike ir kitoje erdvėje.

Kopimas į vieną vos 1800 metrų viršukalnę man tapo pirmasis toks artimas susitikimas su savo pačios aukščio baime. Aš maniau, kad mudvi – aš ir mano baimė – esame gerai pažįstamos, tačiau paaiškėjo, kad ne.

Tą dieną lijo, todėl kalnų akmenys buvo slidūs. Kabarotis į patį viršų teko prisilaikant grandinėmis, o pasiekus ją į akis purškė lietus ir pūtė aštrus vėjas. Tiesa, į grandines įsikibusi laikiausi taip stipriai, tarsi nelaimės palaužtas žmogus – į tikėjimą.

„Žinai, kuo viršukalnės žavi? Tuo, kad pasiekus jas norisi kuo greičiau nešdintis žemyn“, - juokavo vienas iš bendrakeleivių.

Tačiau „nešdintis žemyn“ tapo dar sunkiau. Po vieną žemyn statų žingsnį, kuris, regis, sutapo su širdies plakimu. Galbūt kažkam tai atrodo juokinga – man buvo baisu.

Kiekvieno viršukalnės, matyt, yra skirtingos. Kaip ir baimės ar džiaugsmai – žmonės pasaulį mato per savo akinius.

Bet tai buvo dieviškai gražūs vaizdai. Kaip įpykusios katės uodegos pasišiaušusios kalnų keteros, nuo horizontų svaiginančios perėjos. Miškai ir oras, tarsi ranką pasisveikinimui tiestum pačiai įstabiausiai kūrėjai – gamtai.

Nepriklausomai nuo to, kur gyveni ir kiek tavo banko sąskaitoje yra pinigų, ką veikti turi rytoj – gamtai į tai tiesiog nusišvilpt. Kalnuose ji yra svarbiausia ir tik ji viena yra karalienė.

Ar važiuosiu dar kada nors? Galbūt. Nes gyvenimas, matyt, prasideda tada, kai išeini iš savo komforto zonos.